INDONEZIJA per Maskvą ir Kuala Lumpurą. III DALIS.

2006.04.15-2006.05.08

Keliavo: Aušra, Žilvinas, Liudas ir Dushke

2006 m. balandžio 28 - gegužės 3 d.

Indonezija. Flores

Ryte Sri Ratu viešbutyje susitariam, kad gegužės 3 dieną iš Denpasaro oro uosto mus paims jų vairuotojas. Vėl į kampą sukraunam didžiąsias kuprines, KODAK’e išsikeičiam dalį eurų ir vėl leidžiamės į kelią.

Skrydis į Flores miestelį Labuan Bajo trunka pusantros valandos. Skrendam pakankamai žemai. Išsitraukiu žemėlapį ir pirštu baksnoju – „čia skrendam“, „dabar čia skrendam“, „dabar čia“... Salos, salos, salos po mumis. Flores – didžiausia rytinės Nusa Tenggara provincijos sala, ilga (apie 360 km), siaura (nuo 12 iki 70 km), raižyta, nusėta vulkanais, kalnų ežerais ir miškais. Istoriniuose užrašuose, kur rašoma apie XII amžiaus prekybą tarp kinų ir kitų Azijos šalių, jau užsimenama apie šią salą. Tačiau tikresni duomenys apie Flores paskelbti 1515 m., kai į salą atsikraustė portugalai. Greičiausia, portugalai į salą „atvežė“ katalikybę (dauguma salos gyventojų – katalikai).

Atskrendam į Labuan Bajo, mažą, dulkiną žvejų miestelį. Lėktuvo pilotus pasitinka būrys dainuojančių vaikučių, uždeda gėlių vainikus, perriša juostas ir kažkur visa eisena nužygiuoja. Mes liekam laukti bagažo. Prie stiklinių taip vadinamo oro uosto durų lipte prilipę vietiniai. Tik joms atsidarius visi sugriūna vidun. Kažkas klausia: „Are you from Russia?“, kažkas šaukia: „Transoport, transport!“, kažkas siūlo kažkur apsistoti. Bet mes neskubam. Įpratom galvoti lėtai. Galop nusprendžiam su vienu vyruku pavažiuoti iki Gardena resort’o. Tik mums nepatinka tai, kad mūsų vyrukas bėga visada priešais ir mus dar nespėjus prasižioti kažką savo kalba aiškina viešbučių savininkams. Tad atsikratom savo padėjėjo. Apžiūrim dar pora guesthouse’ų. Labuan Bajo nelabai yra iš ko rinktis. Civilizacijos išradimai, tokie kaip TV, kondicionierius, karštas vanduo ar šaldytuvas, čia nesureikšminami. Švara ir higiena - taip pat :) Tad grįžtam ir apsistojam kino valdomame Gardena. Neblogas. Ant kalvos. Dulkių ne tiek daug, kiek apačioje. Nameliai akmeniniai ir bambukiniai. Pastaruosiuose, sako, naktimis būna kiek vėsiau. Pasirenkam didelį dviejų kambarių bambukinį namelį. Ir susitaikom su visomis Gardena sąlygomis: „no discounts“; „towels extra“; „blankets extra“; „toilet paper and soap extra“; „only banana pancake for breakfast“ ir pan. Geležinis biznis.

Ateinam papietauti į Gardena restoraną. Ir... ...„užsiraunam“ ant Filipuko. Dar vadinamo „Mister Lipus“. Šį tą apie jį žinom. Žinom ir tai, kokias kainas jis siūlo turistams už taip vadinamas savo paslaugas. Ačiū Sergejui Vinskiui (http://awd.ru/bali/). Jei kyla klausimas, kas per paslaugos, paaiškinu. Tie prie langų oro uoste prisispaudę vyrukai – tai vietiniai „vadybininkai“, „verslininkai“, „gidai“ – kas tik nori. „Turistų medžiotojai“ - irgi. Savo „klientams“ siūlo viską: ir vietą nakvynei suranda, ir „jiedalnias“ rekomenduoja, ir plaukimus į salas organizuoja, ir informaciją visokeriopą teikia. Žodžiu... ...Gardenos restoranėlyje prie kiekvieno staliuko, kur susėdę turistai, įsitaisęs ir toks vietinis pagalbininkas.

Su draugeliais Gardenoj sėdėjęs Filipas, iš pradžių didelio dėmesio nedemonstruoja. Atsitiktinai jį užkalbinam – paprašom, kad savo kalba paragintų mus neskubančią aptarnauti padavėją. Žodis po žodžio išsiaiškinam, kad čia būtent tas, Sergejaus aprašytas Filipas. Oi koks klegesys kyla, kai mes pasakom, kad žinom Vinskį... Dar didesnė šypsena nutvieskia Filipo veidą. Aidi skardus užkrečiantis jo juokas. Mes irgi sėdim išsiviepę. Prisitraukia kėdę prie mūsų staliuko: „nu tai iš kur jūs Sergejų pažįstat? Tai kodėl oro uoste nesakėt, kad jūs iš Rusijos?“. „Tai, kad mes ne iš Rusijos, mes iš Lietuvos“. „A, tai kurioj Rusijos vietoj ta Lietuva?“. „Jūsų merginos rusės labai gražios“. „Ką norit veikti Flores? Ką aš dėl jūsų galėčiau padaryti?“. Ir taip toliau. Kalba „įsisuka“. Tik va, kad biznis iš mūsų Filipui menkas. Gi kainas tai visas žinom, „makaronų neprikabinsi“. 

Vakarėjant nuplaukiam į netoliese esančią Bidadari salelę ir grįžę vėl susėdam Gardenoj. Aplink mus išsirikiuoja būrys prekeivių. Deda ant stalo iš medžio drožtus drakonus, pakabukus, perlų vėrinius, mosikuoja sarongais. Nemeluosiu, akį traukia dailūs medžio dirbiniai. Tik stengiamės neparodyti savo susižavėjimo. „Komodo dragon – one hundred thousand“. Nutaisom graudžias išraiškas: „Oh, too much my friend...“. „OK, tell me your price“. Mūsų kaina – 10 kartų mažesnė. Tada jie pakelia akis į dangų: „No no no. I go down. No business for me“. Ir taip visada. Šypsomės vieni kitiems. Šiaip derantis su šypsena daug galima pasiekti. ...kai ant stalo atnešama garuojanti vakarienė – ant įkaitintos lėkštės čirškanti žuvis, paprašom Filipo savo kalba paaiškinti prekeiviams, kad dabar mes norėtume tiesiog pavalgyti. Prekeiviai kiek atsitraukia ir ramiai stebi, kada mes ištuštinsim savo lėkštes, kad galėtų vėl imtis savojo „verslo“.

Po n-tojo Bintang’o, sukertam rankom su Filipu dėl dviejų dienų plaukimo į Rinca ir Komodo salas. Rytoj išplaukiam.

Ryte užsukę į vietinę parduotuvėlę, apsirūpinę į kelionės kainą neįskaičiuotais gėrimais (iš gėrimų įskaičiuotas vanduo ir kava bei arbata), išsinuomavę lastus ir maskes, išplaukiam. Mes keturi, kapitonas ir virėjas. Laivas pakankamai erdvus (kaip keturiems) ir, atrodo, tvarkingas. Tikėjomės blogesnio vaizdo. Tad nusiteikiam pakiliai.

Stabtelim toj pačioj Bidadari ir plaukiam į Rinca. Kraštovaizdis fantastiškas. Jūra. Su joje šokinėjančiais delfinais. Ir daugybė kalvotų salų, apaugusių žole, krūmokšniais ir palmėmis. Tokios keistos žalios žolės spalvos aš niekur nesu mačiusi. Labai gražu. Rinca ir Komodo – salos, kuriose gyvena drakonai (dideli varanai). Teigiama, kad jų nykstanti populiacija šiose salose siekia 3000. Bet aš tuo abejoju. Teigiama, kad vienai patelei tenka 3-4 patinai. Patelės į išdžiuvusias upių vagas, olas deda kiaušinius, iš kurių išsirita mažyčiai 8 cm drakoniukai. Mažyliai pirmus savo metus, kol paauga ir tampa vikriais, leidžia medžiuose. Taip jų nesuėda didesni drakonai. Gyvena šie gyviai apie 50 metų, minta laukinėmis kiaulėmis, buivolais ir, nors iš pažiūros atrodo ramūs, dažnai būna agresyvūs.

Šiek tiek po vidurdienio. Įsigiję Rinca ir Komodo nacionalinio parko bilietus, sumokėję mokesčius, kopiam į Rinca kalvas. Saulė kaitina be gailesčio. Vandens neturime. Iš pradžių dar pavyksta sukoncentruoti dėmesį į gamtovaizdį, kuris tikrai žavingas, dar dairomės, ar nepamatysim tarp krūmų rėpliojančio varano, dar uždavinėjam klausimus mūsų vedliui. O po valandėlės mintyse telieka vienas žodis: „Greičiau, greičiau“. Jau niekas neįdomu – nekyla jokių klausimų. Tenorim kuo greičiau įveikti tuos 5 km ir įšokti į jūrą. Taigi... Aišku viena, į tokius žygius reikia leistis arba auštant, arba vakarėjant. Kitaip pusė grožio liks „už kadro“.

Plaukiam toliau. Link Komodo. Ketinam išmesti inkarą netoli salos (pavadinimo neužfiksavau), kurioje gyvena skraidančios lapės (angl. flying foxes). Jūra rami rami. Vienas kitas laivelis horizonte... Mūsų kapitonas sumažina greitį. Greitai pastebim, kad čia nesam vieni. Paskui mus plaukia bent ketvertas mažų valtelių. Ir kas gi čia? Tos valtelės prisikabina prie mūsų laivo ir... ...traukia valtininkai ant denio visokius medinius suvenyrus, kriaukles, sarongus... Ar bereikia daugiau komentarų?

Temsta. Iš salos pradeda kilti skraidūnės. Sklando virš mūsų laivo. Nejauku. Dingsta šviesa. Prisvyla mums kepama žuvis.... Susiropščiam į miegojimui skirtą pakylą, susiklojam čiužinius, užsimetam plonas drėgnas antklodes. Pirmą kartą gyvenime miegu jūroj. Laive ant denio. Tikrų tikriausia romantika. Imu snausti. ...drėgmė pamažu smelkias į kaulus...

Tik brėkšta... Pučia gaivus vėjelis. Tekanti saulė spinduliais žaidžia jūroje. O ant staliuko jau garuoja iškepti bananų blynai. Ropščiamės nuo savo gultų. Rąžomės. Mūsų kapitonas su virėju užsiėmę. Remontuoja motorą. Tas trunka gerą valandą. Saulė kyla, darosi karšta. Atplaukiam į Komodo. Pasirenkam trumpiausią (2 km) distanciją. Gamta čia ne tokia turtinga kaip Rinca saloje, bet vistiek yra į ką pavėpsoti. Paklajojam pramintais takais, nupaveiksluojam ramų, prie trobelės tūnantį drakoną (vieną tik ir tepamatom). Ir išplaukiam. Šiandien - balandžio 30 d. Nuo gegužės 1 d. (iki gruodžio 1 d.) tokiems plaukimas į nacionalinį parką bus taikomas naujas mokestis – 15 USD/žm.

Sustojam prie Red Beach Komodo saloje. Paplūdimyje smėlis su smulkiomis raudonų koralu nuolaužomis. Dedamės lastus ir maskes. Labai įspūdingi koralai. Tik srovės didelės, ramiai ant vandens nepaplūduriuosi, - neša tolyn į jūrą.

Grįžtam į Labuan Bajo vakarėjant. Filipas mūsų nelaukia. Išlipam iš laivo, užsimetam kuprines ant pečių ir pėdinam į Gardena. Pakeliui mūsų mielasis Mister Lipus mus pasitinka. Atrodo ne kaip. Klausiam: „Are you tired?“. Sako: „Yeah... Too much vodka last night“. Tad tepaklausia, kaip patiko kelionė, ir „pasiplauna“. Gal tikrai pavargęs? O gal prarado susidomėjimą mumis? O gal turi kitus „klientus“... Nesupaisysi.

Gegužės 1-2 dienas nusprendžiam praleisti to paties Gardena savininko valdomame kurorte Seraya saloje. Gana tų naktinių gaidžių giedojimų. Plaukiam. Seraya sala – 1,3 km ilgio ir 200 m pločio rojaus kampelis (www.serayaisland.com/). Resort’as nuostabioj įlankoj. Koks 100 m nuo kranto jūroje yra skardis. Koralai stulbinantys. Kaip, beje, ir jūros gyvūnija: mėlynos, oranžinės, geltonos žuvytės, jūros žvaigždės. Vien dėl to čia verta atplaukti. Ir dar dėl tų nenusakomų žolėtų kalvų... Gražu!

Po kalvas laisvai ganosi kalnų ožkos; kartais nusileidžia žemyn, apskabo prie namelių augančių palmių lapus, gurkšteli vandens iš jūros ir vėl bidzena į kalvos viršūnę. Ant kranto pastatyti nameliai primityvūs. Šiaudiniai stogai, bestikliai langai... Pora kėdžių, lova (vėl be užkloto), tinklas nuo uodų ir mandi. Gėlas vanduo ir elektra į namelius tiekiama vakare, įjungus generatorių. Vanduo - tris valandas vakare, elektra – keturias. Tiesa, apie mandi. Prie kiekvieno namelio yra pristatyta atvira prausykla. Joje - kranelis kokių 80 cm aukštyje. Ir kibiras. Apie 7 val. vakare, kai jau būna gerokai aptemę, atsiranda vanduo. Prisileidi jo į kibirą, kaušu semi ir pili ant savęs, semi ir pili. Palmės virš galvos mosikuoja. Žvaigždės mirkčioja. Nu ką aš galiu pasakyt... Dar niekada gyvenime nejaučiau tokios palaimos prausdamasi gėlu vandeniu :) Semiu ir semiu, pilu ir pilu. Ach... Ach... Kaip gera! …net kaip reikalaujama ant sienos kabančiame lape surašytose taisyklėse, nepilu gėlo vandens į WC. Gi toks turtas! Tam reikalui imu kibiriuką ir iš jūros vandens prisisemiu :)

Miegu tik nekaip. Nes taip „atvirai“ (be užkloto) miegant, man visą naktį vaidenas, kad po mane kažkas ropinėja. Gal iš tiesų ropinėja... O gal ir ne :)

Kita diena. Ožkų lydimi užlipam ant didžiausios Seraya kalvos. Atsiveria fantastiškas vaizdas. Apačioje mūsų nameliai. O priekyje jūra, su tais žaliais kalvotais salų kauburėliais, su praplaukusių laivų paliktomis vagomis, su dangumi slenkančių debesų atspindžiais... Ar įmanoma įsiminti šį vaizdą? Dievaž, mokėčiau piešti, išsitraukčiau teptuką... Deja...

Dar viena nakvynė Gardena. Paplepėjimas su Filipu. Ir skrendam atgal į Bali. Atostogų liko tiek nedaug.

Kainos (~10 850 IDR = 1 EUR)

Transportas iš Sri Ratu Hotel į Denpasaro oro uostą 40 000 IDR

Skrydis Denpasaras – Labuan Bajo (~1,5 val.)  www.gtair.com

Oro uosto mokesčiai Denpasaro/Labuan Bajo oro uostuose 30 000 ir 5 000 IDR/žm.

Transportas iš Labuan Bajo oro uosto iki Gardena (~ 5 min.) 10 000 IDR

Nakvynė Gardena Hotel (didelis dviejų kambarių namukas su fenais) 150 000 IDR/4 žm.

Plaukimas į Bidadari salą porai valandų 100 000 IDR/4 žm.

Vakarienė Gardena 113 000 IDR (įsk. 5 alaus po 15 IDR). Žuvies patiekalas (on hot plate) – 28 000 IDR.

Lastų ir maskės nuoma 20 000 IDR/parai

Plaukimas į Rinca, Komodo 2 dienom (įskaičiuotas maistas ir vanduo) 1 600 000 IDR/4 žm.

Bilietas į Rinca ir Komodo 20 000 IDR/žm. + vedlio (angl. ranger) paslaugos 10 000 IDR/žm. + mokestis už foto kamerą 25 000 IDR/vnt. + ekologinis mokestis 1 000 IDR/žm.

Nakvynė Seraya salos nameliuose 100 000 IDR/namelis

Kanojos nuoma Seraya saloje 10 000 IDR/3 val.

2006 m. gegužės 3-6 d.

Indonezija. bali

Denpasaro oro uoste mūsų laukia Sri Ratu Hotel vairuotojas. Apsistojam tame pačiame Sri Rati. Nors buvo minčių ieškoti kitos vietos nakvynei, bet kiek čia beliko tų naktų... Vienbalsiai nutariam, kad šiandien ir rytoj tikrai nevažiuosim į Bali šiaurę prie didžiausio Bali ežero Batur, esančio aktyvaus Batur ugnikalnio krateryje. Bali yra keturi ežerai – Batur, Bratan, Buyan ir Tamblingan; visi jie kalvotose salos vietose, ir visi – kalnų kraterinėse duobėse. Išeinam į miestelį. Važiuojam į Kutą. Laikas pradėti žvalgytis suvenyrų.

Kitas rytas. Keliuosi anksti. Dar nėra 7 val. ryto. Saulė tik tik pakilusi. Bėgu pajūriu. Žmonių daugybė. ...lėtai vaikštinėjančios pensininkų porelės, savo skalijančius augintinius vedžiojantys ponaičiai, pamažėle žingsniuojančios besilaukiančios Bali mamytės, į jūrą brendantys banglentininkai, būrelis baltus kimono vilkinčių ir kovos šūksnius kartojančių japonų dziudistų, ant patiestų kilimėlių susėdę medituotojai ar vis man besišypsantys rytinio kroso bėgikai... Matau kaip vis aukštyn kyla saulė, kaip nuo jūros nuslenka rūko skraistė, kaip pati jūra atsirita vis arčiau kranto... Net nemaniau, kad toks nuostabus gali būti rytas! Grįžtu į Sri Ratu, pliumpteliu į baseiniuką. Turbūt iki pilnos laimės ir tetrūko dozės kroso :) Jaučiuosi, anot Kernagio, „beprotiškai fantastiškai“. Einam į paplūdimį.

Diena su saule.

Po vakarykščių saulės vonių, šiandien visai nesinori eiti prie jūros. Į šiaurę, prie Batur ežero jau esam nusprendę nevažiuoti. Hm... Atsiverčiu žemėlapį. Pažymiu dvi artimiausias šventyklas Tanah Lot ir Taman Ayun ir miestelį Ubud, garsėjantį savo turgumi bei meno parduotuvėlėmis. Gal važiuojam? Kompanionų įkalbinėti nereikia. Visi „už“. Išeinam į gatvę. Deramės su transporto paslaugas siūlančiais vairuotojais. Vienas įvertina mano vyro derybinius sugebėjimus, sako: „good smile, good bargain“, ir sutinka su mūsų kaina. Važiuojam.

Pura Tanah Lot – jūros šventykla, pastatyta XV amžiuje ant jūroje esančios potvynių ir atoslūgių nugludintos akmeninės uolos. Išlindę juodi kuokštuoti bokšteliai. Matosi akmeniniai laiptai, juosiantys Tanah Lot. Ir smėlio takas, per jūrą vedantis iki šventyklos. Žmonės pasakoja, kad uolos „plyšiuose“ (po vandeniu) gyvena didelės jūros gyvatės, saugančios šventyklos ramybę.

Pura Taman Ayun – svarbi šventykla, pastatyta miestelyje (angl.village) Mengwi XVII amžiuje. Mengwi iki XIX a pabaigos buvo galingos Gelgel dinastijos valdomos karalystės centru. Ir žmonės iki šiol reiškia pagarbą Gelgel dinastijos karaliams. Įprasta, kad kiekvienas socialinis vienetas Bali (pradedant šeima) turi savo šventyklą, kurioje meldžiasi ir garbina sudievintus protėvius. Tad Pura Taman Ayun turi didelę reikšmę miestelio bendruomenei. Taisyklingos formos kiemas ir sodas apsuptas vandens pilnu grioviu. Tarp dviejų šventyklų, skirtų sėdėjimui, karališkasis protėvių altorius... Ir tie kuokštuoti bokšteliai. Sako, kad Taman Ayun yra viena gražiausių šventyklų Bali.

Važiuojam į Ubud, garsų ne savo barais ar restoranais, bet mažomis dailės dirbinių ir paveikslų galerijomis. Jų čia tikrai apstu. Ale neužsukam. Aplenkiam ir beždžionių parką. Važiuojam tiesiai į turgų. Ubud turgus – tikrai gera vieta suvenyrams pirkti. ...valandą, kitą pasiderėjus, galima pasiekti neįtikėtinų rezultatų :)

Pavakarieniauti užsukam į Satun miestelį, kur daug paplūdimio kavinių ir restoranų, ir grįžtame į Legianą

Viskas.

Rytoj namo.

...iš Denpasaro į Džakartą, iš Džakartos į Kuala Lumpurą, iš Kuala Lumpuro į Dubajų, iš Dubajaus į Maskvą, iš Maskvos į Vilnių...

Toliau skaityti IV dalį

Aprašė: Dushke