INDONEZIJA per Maskvą ir Kuala Lumpurą. IV DALIS.

Aušra, Žilvinas, Liudas ir Dushke

2006.04.15-2006.05.08

Kainos (dar kartą) BALI (~10 850 IDR = 1 EUR)

Nakvynė Sri Ratu Hotel su pusr. 200 000 IDR/kamb. (fixed price)

Automobilis su vairuotoju (po Bali) 200 000 IDR (nusiderėjom nuo 250 000)

Įėjimas į Pura Tanah Lot teritoriją 10 000 IDR/žm. (parking’as – 5 000 IDR)

Įėjimas į Pura Taman Ayun 3 000 IDR/žm.

Vakarienė Satun miestelyje 86 000 IDR/2 žm. 

KO MUS IŠMOKĖ INDONEZIEČIAI VAIKAI:

Labas rytas/diena/vakaras – Selamat pagi/siang/malam

Kaip laikotės? – Apa kabar [apa kabar]

Ačiū – Terima kasih [terimaka’si]

Ar kalbate angliškai? – Bisa berbicara bahasa Inggris [‘bisa berbi’čiara ba’hasa in’grys]

Koks (tavo) vardas? – Siapa nama (anda) [siapa nama anda]

Nėra už ką (angl. You are welcome) – kembali [kembali] (arba slengu [sama sama])

Ne – Tidak [tidak]

1, 2, 3, .., 10 – satu, dua, tiga, empat, lima, enam, tujuh [tudžiuk], delapan [delefan], sembilan, sepuluh [sepuliu]

Apie maistą (Bali)

Ai, dar noriu pakalbėt apie maistą. Nors ne visose mūsų lankytose vietose pasirinkimas buvo didelis, tačiau Bali rinktis tikrai yra iš ko. Nuo pigaus gatvėje gaminamo maisto, nebrangių užkandžių kavinėse iki brangių, įmantriai patiekiamų patiekalų geruose restoranuose. Kavinių ir restoranų Bali daug. Kaip jau minėjau pasakojimo pradžioje, dažnai juose taikomas 10 proc. mokestis. Prabangių viešbučių restoranuose mokestis gali siekti 21 proc.

Virtuvė Bali labai įvairi. Gali rasti, ko tik širdis geidžia. ...ir japonišką „sushi“, ir tailandietišką „tom yam“, ir indišką „tandoori“, ir kinietišką „gaubao“, ir meksikietišką „tacos“, ir vokišką šnicelį... Cepelinų, aišku, nėra. Nu ir ačiū Dievui. Dėl manęs galėtų nebūti ir KFC, McDonalds ar PizzaHut patiekalų. Bet yra.

Kai visko tiek daug, sunku pasakyti, koks iš tikrųjų yra indonezietiškas maistas. Turbūt svarbiausias jų patiekalų priedas – virti ryžiai. Patiekiami ir su vištiena, ir su antiena, ir su ožkiena ir su jūros gėrybėmis. Taip pat daržovės. Virtos, troškintos, sutrintos, gerai iškeptos ar tik šiek tiek pakepintos ant grotelių kokoso žievių ugnyje. Į indonezietiškus patiekalus dedami čili, riešutai, česnakas, imbieras, šafranas, bazilikas, citrinžolė, laimas, muskatas, pipiras, sojų padažas, tamarindas, kurkuma ir pan. Manau, ne be reikalo Indonezijos salos kartais vadinamos „Spicy Islands“.

Kas tikrai yra indonezietiška, ir ką aš pati ragavau, tai: „Sate“ – ant grotelių anglių ugnyje iškepti ant mažų iešmiukų suverti vištienos arba jautienos arba kiaulienos gabaliukai (arba krevetės), „Gado-gado“ – virtos daržovės su aštriu riešutų padažu, „Nasi Goreng“ – su daržovėmis apkepinti ryžiai, keptas mėsos griežinėlis (arba krevetės) ir kiaušinis. Ko neragavau, bet girdėjau kalbant, tai: „Babi-Guling“ – traški kiaulienos (jauno paršelio) odelė ir gabaliukai, „Bebek Betutu“ – antiena, pakepinta bananų lapuose su daugybe žolelių ir prieskonių, „Sate Lilit“ – maltų jūros gėrybių kotletai, kepami ant citrinžolės stiebų (iešmelių), ant grotelių kokoso žievių ugnyje. Tai tradiciniai Bali patiekalai. Tik gaila, kad dauguma restoranų ar kavinių, bandydamos prisitaikyti prie turistų, į savo meniu įtraukia vis daugiau europietiškų ar amerikietiškų patiekalų ir nepopuliarina autentiškos Bali virtuvės.

Nedaug ką galiu papasakoti apie gėrimus. Mat dažniausiai rinkausi šviežiai spaustas (trintas) vaisių sultis.

Tik alaus mėgėjus galiu užtikrinti, kad tenykštis vietinis alus Bintang’as tikrai nenusileidžia mūsiškiam Švyturiui (aišku, čia asmeninė nuomonė). Tai paklausiausias alus turistų tarpe, populiarumu pranokstantis šalyje gaminamą Carlsberg’ą, SanMiguel’į ar Anker’į.

Vynas... Na, vynų pasirinkimas palyginti didelis. Tiek Bali parduotuvėlėse, tiek restoranuose. Dominuoja Australijos, Čilės, Prancūzijos, Italijos, Portugalijos, P. Afrikos, N. Zelandijos vynai. O štai iš šiaurės Bali auginamų vynuogių gaminamas saldus vynas Hatten ir ne toks saldus - Jepun. Bali vynus gaminanti kompanija vadinasi „Wine of the Gods“. Beje, kai kurios religinės (musulmonų) grupės siekia, kad alkoholio vartojimas Indonezijoje būtų uždraustas, tad visai tikėtina, kad ateityje alkoholinių gėrimų bus galima rasti tik brangiuose tarptautiniuose viešbučiuose arba jie išvis nebus pardavinėjami. Tai liūdina ir pačius Bali gyventojus, kurie, kaip ir turistai, mėgsta vietinį Arak, Tuak ir Brem. Pats populiariausias yra Arak’as – bespalvis, nesaldus spiritas (20-50 proc. alkoholio). Grynas tikrai šlykštus (čia vėlgi asmeninė nuomonė), bet su juo plakamas kokteilis „Arak Attack“ arba „Arak Madu“, į kurių sudėtį įeina Arak, citrinų arba apelsinų sultys ir grenadinų sirupas arba medus, visai neblogas. Tuak (5 proc.) – saldus palmių vynas, gaminamas iš kokoso palmių žiedų syvų. Brem (7-9 proc.) – alkoholinis gėrimas, gaminamas iš juodų lipnių ryžių ir kokoso pieno.

Tai va tik tiek.

Tiesa, dar apie vaisius. Jų gali užsisakyti ar nusipirkti beveik visur. Dominuoja ananasai, mangai, papajos, arbūzai, bananai, avokadai... Tik jų pasirinkimas priklauso nuo sezono.

Reziumė

Na ką, užtektinai prirašiau... Laikas padaryti išvadas...

Ši mūsų kelionė tikrai nebuvo lengva. Karštis, medūzų nudeginimai, uodai, ne visada geros gyvenimo sąlygos, varginantys pervažiavimai iš vienos salos į kitą ir nuolatinė „kova“ su vietiniais... Bet, nepaisant viso to, mane traukia atgal į tą šalį. Man ten buvo labai gera. Ir aš vis galvojau kodėl? Atsakymą „pakišo“ traukinyje Maskva-Vilnius sutiktas iš Indijos grįžtantis Linas (Ezopas)... Jis be galo teisus - ten nėra tiek agresijos, kiek mūsuose. ...būdamas tenai, tarp tų kitos kultūros ir kito tikėjimo žmonių, tu pats „nuleidi garą“. Tiesiog prisitaikai... ...niekas neerzina... Viską priimi taip, kaip yra. Ir kaip yra, taip gerai. Nenori žinoti, kas vyksta pasaulyje, nenori girdėti kriminalinių ar juolab politinių naujienų, imi sąmoningai vengti TV, nepasigendi garsiai plėšiančios muzikos, susitaikai, jei saloje nerandi Interneto kavinės, nepasiilgsti net savo automobilio... Beje, jūs net neįsivaizduojate, koks ten eismas! Pagrindiniai eismo dalyviai - signalizuojantys, tarp mašinų „nardantys“ ir ne visada posūkio signalus rodantys motociklininkai. Nei kart nemačiau, kad kitų transporto priemonių vairuotojai burnotų, šauktų ar rodytų kažkokias pirštų kombinacijas. O pabandyk padaryti klaidą vairuodamas Vilniaus gatvėse. Visai tikėtina, kad už tavęs važiuojantis vairuotojas aplenks, užlįs priekyje ir kirs ant stabdžių... Arba mažų mažiausia pagrūmos kumščiu... Savęs aš neišskiriu. Pati irgi dažnai grūmoju, dažnai burnoju ar atsisukusi sukioju pirštą prie smilkinio... Ir tai atrodo normalu. Kaip jie su manimi, taip aš su jais. Net kai pagalvoju, jeigu Palangos paplūdimy kas nors taip įkyriai siūlytų savo prekes kaip tenykščiai prekeiviai, be sąžinės graužaties pasiųsčiau lytinių organų kryptimi. Tokie mes. Kartais visai atitinkantys tą Melo Gibsono apibūdinimą... „agresyvūs, beisbolo lazdomis besišvaistantys, aštriadančiai lietuviai“.

...todėl taip gera, kad kartais, nusitrenkę į kitą pasaulio kraštą, galim pabūt kitokiais... ...tarp tų svetimų žmonių, tarp tų nepažintų kultūrų, tarp tų neįprastų papročių... Kad galim pabūti... ...šiek tiek paprastesniais. ...šiek tiek ramesniais....šiek tiek pakantesniais. ...šiek tiek atlaidesniais. ...šiek tiek geresniais. Ir gal dėl to laimingais?

Gerų kelionių visiems!

Aprašė: Dushke