SINGAPŪRAS-INDONEZIJA-MALAIZIJA. II DALIS.

Singapūras - Indonezija (Bali, Lombok, Flores) - Malaizija (Kuala Lumpur, Tioman)

2007.05.05-2007.06.01

INDONEZIJA. Bali

Gegužės 9 – 10 d.

Naktis Bali mus nustebino. Pylė kaip iš kibiro. Kadangi buvome apsistoję Sri Ratu bungalow kambarėlyje bambukinėmis sienomis, tai miegojom mažai. Iš pradžių klausėmės lietaus, o brėkštant – birbiančių motorolerių gaudimo ir vietinių merginų pašnekesių. Tad nors gyventi bungalow su trimis miegamaisiais ir mini virtuvėle nebuvo blogai, jau kitą rytą persikėlėm į atskirus Sri Ratu kambarius.

Dangus vis dar buvo apniukęs, nors ir nelijo... Ant šaligatvių telkšojo balutės, o saulutė tik kartkartėm išlįsdavo iš už debesų. Nusprendėm Bali neužsibūti. Sri Ratu registratūroje dirbanti Putu užsakė mums lėktuvo bilietus kitai dienai iš Bali į Mataram (Lombok saloje). Su vietinėm Merpati avialinijom. Bilietai kainavo po 310 tūkst. IDR/bil., t.y. apie 25 UER ~ 85 LTL (plius 30 tūkst. IDR/žm., kuriuos reikia sumokėti išvykstant iš Denpasar oro uosto).

Turėjom laisvą dieną. Išėjom ieškoti vairuotojo, kuris galėtų mus pavežioti po Bali. Bali (Kuta beach ir kituose populiariuose miesteliuose) vairuotojų paieškos labai paprastos. Tereikia išeiti į gatvę. Ant šaligatvių visada gausu besimalančių vietinių, vis klykaujančių praeinantiems turistams: „Transport, my friend! Transport!“. Toks jų verslas. Dirbti kitokį darbą jiems tiesiog nenaudinga. Mat dažniausia tie, kurie dirba viešbučiuose, kavinėse, parduotuvėse ar gamyklose, uždirba apie 500 tūkst. IDR per mėnesį. Tai labai mažai. Turistus po salą vežiojantys vietiniai gali užsidirbti gerokai daugiau... Net jei per mėnesį jiems „tepasitaiko“ vienas ar du klientai.

Pasirinkom Edy. „Cheap, english speaking, friendly“. Taip rašoma jo vizitinėje kortelėje. Dėl „cheap“ dar galėčiau ginčytis, o štai angliškai jis kalbėjo tikrai gerai. Daug visko pripasakojo. Apie Bali gyventojus, apie jų laidojimo papročius, apie įpročius. Buvo labai įdomu.

Tądien apvažiavome tris šventyklas. Pirmoji buvo Purusada.

Antroji - Pura Tanah Lot šventykla, pastatyta XV amžiuje ant jūroje esančios potvynių ir atoslūgių nugludintos akmeninės uolos.

Ir trečioji - Pura Taman Ayun - svarbi (Important) šventykla, pastatyta miestelyje Mengwi XVII amžiuje, turinti didelę reikšmę miestelio bendruomenei ir esanti viena gražiausių šventyklų Bali.

Apie paskutiniąsias dvi šventyklas daugiau aprašyta pernykščiame pasakojime.

Pakeliui į Kuta paprašėme Edy sustoti tokioje pakelės užkandinėje, kurioje valgo vietiniai. Norėjome išbandyti viską. Sustojom. Pasirodo, dažniausiai vietiniai tokiose užkandinėse valgo ryžius ir... ...graužia kepintą kiaulės skūrą... Mūsų vaikinai „išbandė“. Tiko.

Grįžę į Kuta Beach sumokėjom Edy 200 tūkst. IDR (apie 16 EUR) ir sutarėm, kad parskirdę į Bali jį susirasime ir važiuosime keletui dienų į salos šiaurę. Sukirtom rankom ir kitą dieną, didžiąsias kuprines sukrovę Sri Ratu registratūros kambarėlyje, išskridom į Lombok.

Tiesa, dar Denpasar oro uoste (kažkokioj agentūroj) rezervavomės bilietus iš LabuanBajo (Flores saloje) į Denpasar (Bali) gegužės 21 d. Planavom iš Lombok vykti į LabuanBajo ir iš ten grįžti į Bali.

INDONEZIJA. Per Lombok į Gili Meno

Gegužės 10-14 d.

Po 20 minučių trukusio skrydžio jau leidomės Lombok saloje. Labiausia mane džiugino tai, kad į Lombok salą atvykome antrą kartą ir žinojome, ko tikėtis iš tenykščių gyventojų. Todėl vietinių apgultį išėjus iš oro uosto atlaikėme puikiai. Nusisamdėm du taksi automobilius (po 70 tūkst. IDR) ir išvažiavom į Bangsal prieplauką. Kondicionierių automobiliuose vairuotojai nejungė, mat, pasirodo, dėl to mes nesitarėm. Įjungus kondicionierių kelionė iki Bangsal būtų brangesnė 25 tūkst. IDR :)

Bangsal prieplaukoje vėl teko brautis pro vietinių apgultį, bet buvo linksma. Šįkart nuo Bangsal automobilių sustojimo aikštelės ramiai pėdinom iki pat prieplaukos, beveik nekreipdami dėmesio į šalia žygiuojančius, savo prekes brukančius bei patarimus gausiai žarstančius vietinius, neužsukinėjom į pakelėj esančius įtartinus agentūrų ofisus, tiesiog traukėme tiesiai į prieplaukoje esančią, taip vadinamą, uosto stotį.

Buvo 10 valanda ryto. Public boat’as (7,5 tūkst. IDR/žm.) turėjo išplaukti į Gili Meno salą tik apie 14 val. Tad su australų šeimyna nusisamdėme laivelį (Shuttle boat) už 145 tūkst. IDR ir gerokai prieš pietus jau voliojomės Gili Meno paplūdimyje. ...apsupti vietinių salelės gyventojų, siūlančių mums pirkti ananasus, pakabučius, karoliukus ar sarongus...

Kažkodėl tie žmonės visai neerzino. Jų kuklus juokas, jų angliškai tariamų žodžių skambesys, jų pasisveikinimai/pašūkavimai buvo netgi malonūs. O tariamai graudus vietinių prekeivių „[bankrooooot] for me“ pralinksmindavo net juos pačius... Gera buvo su tais žmonėmis.

Tenykščiai, kalbėdami angliškai, vietoje garso [f] taria [p], o vietoj [š] – [s]. Tad kai rytais eidavom pusryčiauti į mūsų pamėgtą Jely Cafe, o vietiniai vis šaukdavo pavymui „Hello! [Pising] today?“, mums būdavo tikrai linksma.

Vakarai Jely cafe. Su gitara, su dainomis, su masala dosa :) Pašnekesiai su vietiniais... Nuostabūs saulėtekiai vienoje salos pusėje ir saulėlydžiai kitoje... Fantastiškas (tuščias) balto smėlio paplūdimys... Jūra... Visa tai – Gili Meno. Ir dar daugiau...

Vieną dieną buvom nutarę skirti pasiplaukiojimui (pasnorkelinimui) aplink Gili Meno ir Gili Trawangan bei Gili Air. Bevaikščiodami po Gili Meno sutikom valtininką Denzy (tą patį, kuris ir pernai mus plukdė aplink salas). „Denzy, ką veiki rytoj?“. „Nieko“. „O poryt?“. „Nieko“. „O užporyt?“. „Nieko“. Paprastai, jei turistų mažai, vietiniai ryte pažvejoja, po to keletą kartų per dieną meldžiasi ir, jei neužsiima „prekyba“, tai likusį laiką stumia be didelio tikslo slampinėdami po salą... Susitarėm dėl kitos dienos plaukimo, suderėjom 375 tūkst. IDR, t.y. apie 30 EUR ~ 103 LTL kainą (nusiderėjom nuo 500 tūkst.).

...ir toliau tądien „naršėm“ po salą. ...nupėdinom iki Bird Park. Po to pro vietinių trobas, pro saloje esantį sūrųjį ežerą pasiekėm Sunset kavinukę (kitoje salos pusėje). Pasėdėjom, pagurkšnojom ir toliau traukėm aplink salą. Pavaikščiojom po apgriuvusią Bounty poilsiavietę. Palandžiojom po vietinės mokyklėlės klases. Salos glūdumoj suradom parduotuvėlę, kur prisipirkom krūvą ananasų po 2,5 tūkst. IDR/vnt., t.y. apie 0,2 EUR ~ 0,7 LTL. Žodžiu, laiką leidom tikrai gerai. Beje, paplūdimyje vietinės merginos ananasus „stumdydavo“ po 10-15 tūkst., vėliau ir tik mums :) „atpigino“ juos iki 5 tūkst./vnt.

Saulėlydis, kurį vos vos "pagavom" :)

Be visos jau paminėtos veiklos, vaikinai dar ir panardė. Kur tai Shark Point’e. 45 min. Iki 22 m gylyje. Matė daugybę vėžlių, keletą rajų, įvairių margų žuvyčių... Anot jų, už 35 USD verta pasinerti.

Tiesa, apsistoję buvome Gazebo Meno nameliuose (kaip ir pernai). Suderėję tą pačią kainą – 200 tūkst. IDR už namelį (parai), t.y. apie 16 EUR ~ 55 LTL (be pusryčių).

Tai štai tiek trumpai apie Gili Meno.

Kadangi buvom apsisprendę į Flores plaukti laivu, tad, nusipirkę iš vietinių shuttle tickets iš Gili meno iki pat LabuanBajo , ir išgėrę po puodelį kavos Gazebo Meno registratūroj, vėl išsiruošėm į kelią. Shuttle ticket kainavo 950 tūkst. IDR/žm., t.y. apie 76 EUR ~ 262 LTL. Į kainą įėjo trys nakvynės laive, pilnas maitinimas, 6 dideli buteliai vandens žmogui, kiek nori arbatos ir kavos... ...berods ir viskas.

INDONEZIJA. Laivu iš Lombok į LabuanBajo (Flores saloje).

Gegužės 14-17 d.

Beveik keturių dienų plaukimą laivu organizuojantys „geziukai“ žadėjo ypatingai gerą kelionę. Su sustojimais įspūdinguose paplūdimiuose, su nacionalinio parko lankymu, geru maistu ir t.t.

Įdomybės prasidėjo tik pajudėjus iš Bangsal prieplaukos. Pasirodo, laivelį jie buvo ką tik (turbūt iš vakaro) išsinuomoję. Tuščią, be jokio inventoriaus. Teko beveik visą dieną gaišti važinėjant po Lombok miestelius. ...sustojom vienoj vietoj, nupirko čiužinius, sustojom kitoj, nupirko antklodes, trečioj nupirko maistą ir nardymo maskes, ketvirtoj - vaisius, penktą kartą stabtelėję iš kaimiečio porą gyvų vištų susikrovė, po to dar sugalvojo pinigėlio „užsikalti“ ir pasiūlė mums užsisakyti alaus... Tai dar alaus kažkur pripirko. Dar lunch-boxes „prigriebė“ pakeliui...Žodžiu, tai truko ilgai. O kai pamatėm laivelį, laukiantį mūsų Labuhan Lombok prieplaukoj, tai šypsenos suvisai dingo iš veidų... Ale po to nusiteikėm filosofiškai :) Gi viską reikia išbandyti. Beveik temstant pajudėjom link salos Gili Bedil, kur po kelių valandų plaukimo laivas išmetė inkarą. Trumpam. Dar nespėjus gerai įmigti, variklis buvo užvestas ir laivas pajudėjo link Moyo salos.

...iš tikrųjų apie tą plaukimą nedaug galėčiau papasakoti, bet apie maistą laive galiu parašyt :)

Apie higieną gaminant laive nėra net ką kalbėti. Geriau nematyti, kaip jie tuos patiekalus makliavojo. Privirdavo kibirą ryžių. Ryte patiekdavo ryžius su kiaušiniais, per pietus - ryžius su daržovėm arba ryžius su makaronais, vakare - ryžius su mėsyte... Nu tos mėsytės tai buvo tik vieną vakarą. Vėliau ir vakarienei gaudavom ryžius su makaronais. Ryžiai valdė :)

Dar gi labai tikiu, kad viskas buvo gaminama naudojant upelio vandenį, nes vieną rytą sustojus prie gėlo (galbūt gėlo) upeliūkščio, jie didžiausius bakus pilnus vandens parplukdė į laivą... Arbata, kava irgi iš to vandens buvo gaminama.

...o kaip jie indus plovė! Vienam bliūde, kažkokiam drumzlinam vandeny prateliūskuodavo... Viskas. Švaru.

...o dar kai pagalvoji, kad visi laivu plaukusieji tris dienas visus gamtinius reikalus tiesiai jūron atlikinėjo, kad maisto atliekos visos buvo metamos už borto, kad vandens ir alaus buteliai taip pat „keliavo“ į jūrą, kad muilinas vanduo buvo pilamas per bortą, kažkokie degalai išleidžiami taip pat į jūrą, tai plaukai piestu stojasi... Na, kaip galima taip savo gamtos nemylėti??? Kaip galima štai taip, be sąžinės graužaties ją niokoti? Ką čia ir bekalbėti...

Jie apmokestina turistus kur tik gali. Jau nekalbant apie tai, kad įplaukus į National Komodo Park teritoriją turistai turi susimokėti po 15 EUR, dar tenka susimokėti ir priplaukus prie kai kurių salelių (pvz., Satonda). Nebūtų gaila, jei tie pinigai būtų naudojami tikslingai, dabar gi biesas žino, kur jie nukeliauja.

Nacionalinis Komodo parkas (tarp salų Sumbawa ir Flores) buvo įkurtas 1980 m., siekiant išsaugoti likusią varanų populiaciją ir visą tenykštę ekosistemą. Į parko teritoriją papuola Komodo, Rinca, Padar ir keletas mažesnių salyčių. Bendras plotas – 239 tūkst. ha (vanduo užima 67 proc. teritorijos). Deklaruojama, kad visi mokesčiai renkami šio parko gamtos apsaugai. Deja, pvz., Komodo salos pakrantėje voliojosi krūvos jūros atplukdytų tuščių plastikinių butelių ir šiukšlių, o desėtkas vietinių „gezų“, kaip ir keletas uniformuotų pareigūnų, ramiai drybsojo pavėsyje traukdami dūmą... ...ir dzin jiems ta gamtos apsauga.

Taigi... Tris nakvynes laive atlaikėm beveik didvyriškai. Perskaitėm visas turėtas knygas, pražaidėm kortomis, prablevyzgojom. Dabar žinom, ką reiškia toks keliavimo būdas :) Žinojimas praturtina :) ...kitą kartą vargu bau, ar rinktumės tokį plaukimą, bet, kaip sakoma, „niekada nesakyk niekada“.

Kai laivas sustojo LabuanBajo miestelio prieplaukoje, bent jau aš, tikrąja to žodžio prasme, sprukau lauk. Aš net neatsisveikinau su naujais pažįstamais. Norėjosi kuo greičiau užsisklęsti Gardena resort kambarėlyje, pagulėti minkštoj lovytėj, nueiti į dušą, o vakare atėjus į resort'o restoraną laukti čirškančios žuvytės (su bulvėm!!!), gurkšnoti alų (ar vaisinį kokteilį) ir gėrėtis puikiu vaizdu į LabuanBajo iš Gardena terasos.