Kelionė prasidėjo tuo, kad pavažiavus kokį desėtką kilometrų, mus pasivijo vietos pareigūno vairuojamas motociklas. Tariamas dokumentų patikrinimas baigėsi net neprasidėjęs... ...kuomet Edy kyštelėjo pareigūnui už diržo 10 tūkstantėlių (apie 1 EUR).

Sugrįžęs mašinon Edy pergyveno, kad blogas pareigūnas pasitaikė, mat dažniausia užtenka 5 tūkst. IDR. ...visa tai dėl to, kad, pasirodo, mūsų vairuotojas neturėjo leidimo vežioti turistus po Bali. Leidimas - licencija Bali kainuoja 5 mln. IDR. Po to kas mėnesį tokie legalūs vairuotojai turi pakloti valstybei po 150 tūkst. IDR. Tad jiems geriau štai taip kaišioti po 5 ar 10 tūkst. pareigūnams, bet už tai sutaupyti vieną kitą milijoną.

Kažkaip nieko neįprasto, ar ne? :)

Taigi... Edy pasišovė parodyti mums viską, ko norime. Šventyklos, krioklys... Bet pirmiausia mes labai norėjom pamatyti ryžių terasas. Tas garsiąsias Bali terasas. No problem! Važiuojam. Kraštovaizdis gražus. Tolumoje kalvos kalvelės, debesyse panirusiom viršūnėm... Aukštyn, žemyn, aukštyn žemyn. Sustojom... Išlipom, pasidairėm, susižvalgėm... Čia ryžių terasos? Net foto aparato netraukiau. Nu nemačiau aš visai jokio grožio. Važiuojam toliau. Sustojo prie kažkokios moteriškės, šalia kelio pardavinėjančios vaisius. Mes vėl susižvalgėm... Nieko nepirkom. Tad nuvežė mus į turgų... Susižvalgėm... Aišku, vaisių įvairiausių užsipirkom, ale tai tikrai nebuvo būtina. Po valandėlės važiuojam toliau. Monkey forest? No problem! Sustojom. Į beždžiones paspoksojom.

Toliau pagaliau atvežė į vakariniame Bratan ežero krante esančią šventyklą Pura Ulun Danu. Pasivaikščiojom. Gražu. Gal tik keistoka, kad oras čia kiek vėsesnis ir drėgnesnis nei Bali pietuose.

Šventykla dedikuota Dewi Danu - ežero dievybei, kuri, kaip pasakojama, tiekia vandenį ryžių laukams.

Važiuojam toliau. Plane Git Git krioklys. Bet prieš aplankant jį mes norėjome užkąsti. Užkąsti? No problem! Atvežė mus Edy į pačią brangiausią kavinę šalia Git Git krioklio. Ai, dzin. Pavalgėm. Išėjus iš kavinės lauke jis mūsų laukė... ...kartu su kažkokiu baiboku. Tipo gidu, kuris turėjo mus iki Git Git palydėti. Ir kokių galų? Iki to Git Git kelias paprastas, beveik tiesus ir aiškus. Beje, ir kelionių gide (knygoje) rašoma, kad gidas tikrai nėra būtinas. Ale mūsiškis ėjo šalia ir tiek. Už tą jo ėjimą sumokėjome jam 20 tūkst. Kapeikos, bet užknisa, kai taip reikia visur kaišioti... O dar kuomet pasireiškiau su savo indonezietišku žodynu, kuris beje susideda tik iš bazinių žodžių :) kai papasakojau jam, ką pati žinau apie Bali, tai gidas tik ausytes suglaudė, nutilo ir be žodžių ėjo šalia iki pat krioklio. Už tai vaikučiai klegėjo šalia visą kelią. Makalavo įvairiausiais kaklo karoliukais, pakabučiais prieš akis: „One thousand, mister, one thousand...“. Pirkom pirkom. Ir sarongus pirkom, kurie ten pardavinėjami po 10-20 tūkst. Nu ir, aišku, krioklį, apžiūrėjom :) Žodžiu, taip va diena ir baiginėjosi.

Nakvoti nutarėm Lovina miestelyje. Pagal kelionių gido aprašymus pasirinkom Lovina Beach hotel. Bet Edy nenorėjo mūsų ten vežti. Kažką „malė“, kad tas viešbutis jau uždarytas, o jo vietoje įkurdintas penkių žvaigždučių viešbutis kitu pavadinimu. Ai... Paprašėm sustoti miestelio centre ir, nekreipdami dėmesio į masę apspitusių vaikigalių, siūlančių savus variantus, nutarėm prasieiti ir patys susirasti, kur apsistoti. Ir susiradom. Lovina Beach hotel. Ir apsistojom. Edy lyg ir pasimetė, lyg ir nusiminė, sumankė savo telefono mygtukus, kažkam kažką pranešė ir atsisveikino su mumis iki ryt rytoj. Nu ką aš galiu pasakyti apie jį? Kaip jis pats sakė, visi nori užsidirbti... Kitą dieną Edy buvo kitoks. Viskas vyko pagal mūsų norus. Be „nukrypimų“. Ir tai man labai patiko.

Beje, Lovina miestelyje ryte fantastiškai tekėjo saulė. Prie namelių išdėliotuose bliūdeliuose smilko smilkalai, o juodą Lovina paplūdimio smėlį skalaujanti jūra buvo tyli ir svaiginanti...

Edy, kaip visada, buvo punktualus. 9 val. ryto jo išplauta išblizginta mašina jau stovėjo atviromis durimis prie Lovina Beach hotel įėjimo. Susiropštėm ir tęsėm savo vojažą po Bali šiaurę.

Pirmiausia sustojom pakalėje ir nusipirkom... durijaną. Kaip jau sakiau, išbandyti/paragauti norėjom viską. Ar patiko? Na, jei kam nors patinka supuvusio svogūno kvapas ir kakučio skonis burnoj, būtinai paragaukit to vaisių karaliaus :)

Pasiekėm miestelį Kintamani. Ten esanti Pura Batur šventykla paliko slogų prisiminimą. Bet tai ne dėl šventyklos, o dėl vietinių moteriškių elgesio prie šventyklos. Pavadinčiau tai – „vietinių bobų mafija“. Nors visur rašoma, kad Pura Batur lankymas yra nemokamas, tai - ne tiesa. Net jei tu dėvėsi savo sarongą, net jei paaukosi pinigų į aukų dėželę (ką mes ir padarėme), į šventyklą vargu bau prasibrausi pro ten susispietusių, rėkiančių ir tave už skvernų tampančių vietinių moteriškių „sieną“. Nebent ir joms vieną kitą tūkstantėlį atseikėsi... Ir visa tai – dviejų pareigūnų – tvarkos sergėtojų akivaizdoje. Kuomet pabandėme pareigūnams kažką sakyti, jiems pasidarė labai linksma. Ėmė abu kikenti, kol aš, nutaisiusi rūsčią miną (o tai aš tikrai sugebu :)) atsisukusi nesuriaumojau: „What‘s so funny?“. Suglumo. Kiek palaukė (turbūt svarstė, kaip elgtis) ir puolė Edžio klausinėti, kas ne taip, kas mum nepatiko ir pan. Ai tiek to. Nupėdinau į WC. Atlikau, ką man reikėjo, ir patraukiau link mašinos. Spėjau nueiti dešimt žingsnių, kai iš kažkur išlindo ir paskui mane ėmė bėgti dar viena „mafijos“ atstovė, klykdama, kad esą aš nesusimokėjau už WC. Susimokėjau.

Po tokio šou nusprendėm nevažiuoti į Mother Temple. Tenykštės „mafijos“ siautėjimai aprašyti kelionių gide. Mums nesinorėjo „kovoti“. Gal kada nors kitą kartą :)

Paprašėm Edy mus nuvežti kur nors, kur gražu ir ramu, kur atsiveria vaizdas į Lake Batur ir į Batur bei Abang ugnikalnius... Nuvežė. Oi kaip ten dūšia atsigavo! Pasėdėjom, pagurkšnojom ir važiavom toliau. Apsilankėm Bali Spicy sodelyje, kur auginamos/eksponuojamos pagrindinės Bali kultūros, dar sustojom prie Tegpalalang ryžių terasų, tų tikrųjų, ir dar Pura Tirta Empul šventyklą apžiūrėjom. Šventykla nuostabi. Ji dar vadinama švento vandens, naudojamo apeigoms, šventykla. Iš žemės gelmių čia veržiasi šaltiniai, kur žmonės plauna savo nuodėmes... Kažkokia nenusakoma ramybė sklandė ore.

Na, ką dar nuveikėm? Dar sustojom miestelyje Ubud. „Užsipirkom“ suvenyrų. Pavakarieniavom Sanure. Ir gerokai sutemus grįžom į Sri Ratu hotel.

Laikas Indonezijoj išseko... Rytoj į Malaiziją. Apie tai IV pasakojimo dalyje.