SINGAPŪRAS-INDONEZIJA-MALAIZIJA. IV DALIS.

Singapūras - Indonezija (Bali, Lombok, Flores) - Malaizija (Kuala Lumpur, Tioman)

2007.05.05-2007.06.01

MALAIZIJA. Kuala Lumpur, Tioman

Gegužės 25-31 d.

Sėdint lėktuve sugalvojom Kuala Lumpure nepasilikti. Užteks to, ką matėm pernai. Didmiesčių dar nebuvom išsiilgę. Nusprendėm iš KL važiuoti tiesiai į Kota Bharu, o iš ten – į Redang salas ar dar kur nors :) Visą skrydžio laiką skyrėm LP kelionių gido „analizei“, tad lėktuvui leidžiantis jau žinojom, kaip ir iš kur reikia važiuoti į Kota Bharu. Deja, entuziazmas ėmė garuoti lauk su pirmais žingsniais Malaizijos žemėj, mat sužinojom, kad kaip tik dieną prieš buvo prasidėjusios school holiday. Skaitėme kelionių gide, žinojome, kad vykstant į Malaiziją reikia su(si)žinoti, ar tuo metu nėra public holiday, bet apie school holiday niekur nieko nebuvo rašoma. Tad „įkliuvom“. Anei autobuso (iš Central Bus Station), anei traukinio bilietų nepavyko gauti – viskas buvo išpirkta trim dienom į priekį. Viltį dar turėjom. Iš centrinės autobusų stoties su taksi dūmėm į Putra stotį. Deja, bilietų ir čia nebuvo... Tiesa, kažkokie vietiniai siūlė iš jų pirkti bilietėlius, bet nenorėjom rizikuoti „nusipirkti katę maiše“, tad pasilikom KL. Nuvažiavom į Seasons View Hotel, kuriame buvome apsistoję pernai. Fully booked. Kiek geresni viešbutukai, esantys netoliese, taip pat buvo užimti. Teko apsinakvyndinti priešais Seasons View esančiame Budget Inn (65 MYR/kamb.). Drėgmė, niūrūs žaliai dažyti koridoriai, priplėkę žemalubiai kambarėliai, apsirūkęs krenkščiantis ir skrepliais „besitaškantis“ administratorius, įtariai į mus dėbčiojančios paniurusios kambarių tvarkytojos – toks buvo vaizdas. Pliusas tik tas, kad kambaryje buvo šioks toks langelis (paprastai pigesnių KL viešbutukų kambariai būna be langų). Na, dar džiugino tai, kad nesimatė tarakonų...

Pabudome pavargę. Mano vyras sukurpė kitą planą. Jei jau nepavyko išvažiuoti į Kota Bharu, gal pavyks pasiekti Mersing‘ą. Tik atsikėlę nupėdinom į Puduraja Bus Station (15 min. kelio pėsčiomis nuo Budget Inn). Gerą valandą sumurę malėmės tarp susigrūdusių žmonių, tarp įvairių agentūrų agentūrėlių „kioskelių“, kol galų gale įsigijom vakarinio autobuso bilietus į Mersing‘ą (po 25 MYR).

Iki 11 valandos vakaro turėjom laiko. Tad aplankėm Petronas Towers, Merdeka Square, China Town, Little India, pavalgėm kur tai gatvės kavinėj-„jedalnioj“ (brrr...) ir likus pusvalandžiui iki autobuso išvykimo gatvėje susistabdėm taksi. Kaip jau minėjau, iki Puduraja autobusų stoties pėsčiomis reikėjo eiti 15 min., bet taksistas, aiškindamas, kad dabar yra piko valanda ir huge traffic jam vežė toookiais ratais, kad aš jau buvau supanikavusi, jog, norim to ar nenorim, teks pasilikti KL. Ale į autobusą spėjom. Buvom pavargę, gal kiek suirzę, bet jautėmės gerai. ...taip, lyg būtume ištrūkę iš didelio miesto gniaužtų... Šįkart manęs KL nežavėjo visiškai. Nenorėčiau dar kartą lankytis tame mieste.

11:30 vakare senukas autobusas, su mumis jame, pajudėjo link Mersing‘o. Tai, kad autobusas buvo senas, buvo tik pliusas, mat ne taip stipriai jame veikė kondicionavimo sistema. Kosinčių aplink pakako.

Po 6 valandų autobuse anksti ryte išsilaipinom Mersing Harbour – Jetti. Iš čia mums reikėjo nuplaukti į Tioman salą.

Tioman – didžiausia iš 64 vulkaninių Malaizijos salų, priklausanti Pahang valstijai. Pasiekiama valtimi iš Mersing’o ar kitų miestelių. Pagal padavimą ši sala – tai legendomis apipintos gražuolės drakonų princesės poilsio vieta. Pasakojama, kad kadaise princesė skrido iš Kinijos į Singapūrą aplankyti savo princo, pavargo ir sustojo pailsėti nuostabioje Pietų Kinijos jūros vietoje, kuri princesę taip sužavėjo, jog ši nutarė kelionės nebetęsti, pasilikti kur sustojo ir pasiversti į salą, kad kiti keliautojai galėtų čia sustoti, gamtos grožiu žavėtis.

Baltas smėlis ir linguojančios palmės salos paplūdimiuose, laukinės gėlės, neįprasti ūbavimai ir vandens krioklių čiurlenimas salą klojančiose tankiose džiunglėse, fantastiškas povandeninis pasaulis, nesugriautas gamtos grožis ir mažai turistų – taip aprašoma Tioman sala.

Ar tokia ji atrodė man? Na... Panašiai... Po KL man visur buvo gerai :) Remdamiesi LP kelionių gido aprašymais nutarėme apsistoti Juara beach, esančiame rytinėje Tioman salos pusėje.

Pasiekti Juara nebuvo nei lengva, nei pigu. Į Juara iš Tekek (Kampung Tekek) galima plaukti jūros transportu (sea taxi), galima traukti pėsčiomis džiunglių taku arba važiuoti automobiliu per džiungles tiesiamu keliu. Tik kad didžioji to kelio dalis visai nepanaši į kelią... Labiau primena išraustą vagą. Duobėtą, slidžią, akmenuotą ir visai nepatikimą. Nebandykit važiuoti motociklu, tai tikrai pavojinga. Geriau samdytis džipą vairuojantį vietinį. Tik jį nusisamdžius dar nereiškia, kad neteks paklampoti po purvyną. Mums teko. Mat vairuotojas, pavažiavęs kokius 4 km tuo džiunglių keliu, pareiškė, kad toliau važiuoti neįmanoma, mus išlaipino, iškrovė kuprines ir liepė eiti pėsčiomis, pažadėjęs, kad kažkur priekyje mūsų lauks kitas vairuotojas. Na, arba lauks, arba nelauks. Reikėjo eiti. Džiunglėse gi neliksi, uodų nemaitinsi... Susivertėm kuprines ant nugarų, gailiai nužvelgėm savo sandalus ir pradėjom klampoti tuo keliu pirmyn. Po kokių dvidešimties minučių tokio klampojimo mus pasitiko kitas vairuotojas. Suvertėm savo prakaituotus kūnus ir purve išmurkdytas kojas į mūsų laukusį automobilį ir ne už ilgo buvome pristatyti į Juara.

Nuo Tekek iki Juara tėra 7 km, juos įveikti mums prireikė geros valandos. Ir kainavo 140 MYR ~ 30 EUR (čia už automobilį)... Jei būtume nusprendę iki Juara eiti pėsčiomis per džiungles pramintu taku, būtume kelyje užtrukę tris valandas. Ale tokiam žygiui mes nebuvom pasiruošę.

Atvažiavus į Juara, vairuotojas nevežė mūsų į RiverView Resort, kuriame ketinome apsistoti (http://www.riverview-tioman.com/). Tikino, kad visos apsistojimo vietos yra fully booked. Išskyrus Mizani’s Place. Buvome pavargę, neturėjom jėgų ginčytis, o ir vietovė mums nebuvo žinoma, tad pasilikome Mizani’s Place. Nameliai primityvūs (30 MYR/namelis ~ 6 EUR). Bet paplūdimys toje vietoje fantastiškas. Platus, švarus, baltu smėliuku nuklotas...

...kiek pasivolioję ant to smėliuko, nuplovę purvus jūros bangose, patraukėm į kaimelio centrą. Siauru išasfaltuotu keliuku, vedančiu per džiungles. Pirmiausia aišku, nuėjom iki kitame Juara beach gale esančio RiverView Resort.

Mus pasitiko šeimininko (brito) John’o žmona Zana. RiverView nameliai buvo tušti. Nei vieno apsistojusio turisto. Bet ne todėl, kad tų turistų Juara būtų nebuvę. Jų buvo gausybė. Ir tikrai dauguma apsistojimo vietų buvo pilnai užimtos. Tik kad didžiąją tų turistų dalį sudarė kinai. Klykaujantys, šiukšlinantys, visur lendantys, kažkokie chaotiški, neorganizuoti žmogėnai... Ai, savo nuomonę apie tos tautybės žmones pasilaikysiu sau. John’as nepriima kinų į savo resort’ą. Apskritai susidarė įspūdis, kad jam geriau laikyti namelius tuščius (ir švarius) nei kad priimti vienai kitai nakčiai norinčius apsistoti turistus. John’ui priklauso dar vienas resort’as. Lagoon. Ten beveik ištisus metus priimamos moksleivių grupės ir gaunamų pinigų pilnai užtenka abiejų poilsiaviečių išlaikymui.

John’as Juara gyvena keletą metų. Anksčiau dirbo Londone, turėjo savo verslą. Vieną dieną sugalvojo viską mesti. Kaip tarė, taip padarė. Atvyko į Singapūrą, nusipirko jachtą ir išplaukė į Tailandą. Juara įlankoj jo laivas sugedo. Teko remontuoti. Kol laivą remontavo, jis susipažino su Zana. Ir va taip pasiliko Juara. Tokia istorija. Dabar John’as piktinasi per džiungles tiesiamu keliu (sako, eisiąs jo ardyti) ir stengiasi supirkti kuo daugiau žemių aplink. Nenori, kad į Juara imtų masėmis plūsti turistai, nenori, kad būtų statomi viešbučiai, parduotuvės ar pan. Šiaip įdomus jis žmogus.

Sutarėm kitą dieną atsikraustyti į RiverView. Ar tai buvo protinga? Na... Nameliai tikrai geresni nei Mizani’s Place, bet tie, kuriuose mes apsistojom (100 MYR/namelis ~ 21 EUR), pastatyti ant upės kranto, prie pat džiunglių... Tad uodai naktimis smagindavosi konkrečiai. O dienomis paplūdimyje prie RiverView siausdavo smėlio musės (sand flies). Nors John’as su Zana kiekvieną rytą valydavo paplūdimį, tie smėlio gyviai niekur nedingdavo. Ir kandžiodavo mus be gailesčio. Ypač jei diena būdavo be vėjo. Tokią dieną geriau paimti dviratį, apvažiuoti Juara... Arba su kanoja pasiplaukioti jūra... ...arba leistis į žygį po džiungles... Žodžiu, yra ką veikti. Beje, nors visi vietiniai lyg susitarę tvirtino, kad smėlio musės Juara nepavojingos, pūlingų žaizdų ant turistų kojų teko matyti...

Valgydavom mes Bushman cafe. Visada. Ne tik todėl, kad kitas kavines buvo „okupavę“ kinai, ir ne todėl, kad kainos Bushman cafe buvo labai tinkamos (dviese sočiai pavalgydavom už 20-30 MYR), bet todėl, kad maistas Bushman cafe buvo ypatingai skanus. Kai prisimenu bulvių košytę... ...nu tokią su sviestuku... ...nu tokią lietuvišką. Po beveik mėnesio ryžių, ryžių ir ryžių... Tai man ir dabar ten sugrįžti norisi :) O pica kokią skanią kepdavo Bushman’o moteriškės! O salotikes kokias sutaisydavo! Žodžiu, nuvažiuosit, būtinai apsilankykit :) Jei geri būsit, šeimininkas dar ir kompiuteriu (Internetu) leis pasinaudoti. Tiesa, ten ir pora namelių yra, kuriuose galima apsistoti (berods, 40 MYR). Tik jie dažniausiai būna užimti.

Po keleto dienų, praleistų Juara beach, pradėjom galvoti, kokiu būdu reikės nusigauti atgal į Tekek. Per džiungles keliauti nesinorėjo. John’as sutiko mus nuplukdyti su savo jachta į Tekek, bet tą dieną, kai ketinome išvykti, pasitaikė ferry tiesiai į Mersing’ą (45 MYR/žm. ~ 9 EUR). Nutarėm plaukti juo. Su krūva mus fotografuojančių ir filmuojančių kinų.

Mersing’e susiradom ofisą, kuriame Zana mums buvo užsakiusi autobuso bilietus į Singapūrą (20 MYR/bilietas ~ 4 EUR) ir po poros valandų pajudėjom Singapūro link. ...kažkur išlipom, įsėdom į kitą autobusą. Po to pora kartų su visais daiktais stovėjom eilėse prie muitinės... Praėję patikras laukdavom mums tinkamo autobuso ilgose žmonių virtinėse. Bet visa tai prisimenu lyg per miglą. Vyras mane tempė už čiuprynos. Aš tik didelėm akim stebėjau tą chaosą aplink ir vis žvilgčiojau į laikrodį.

O įvažiavus į Singapūrą viskas netikėtai baigėsi. Nebeliko kamščių... Nebeliko spūsčių... Nebeliko chaoso... Ir atostogoms skirto laiko beveik nebeliko... Mes – pakeliui namo.

...vėl dirbti... ...užsidirbti... ...ir pažinti...

Tai tiek. Gerų pažinimų visiems. Iki kito karto :)

Aprašė: Dushke