FILIPINAI. Žydro vandens, žalių palmių ir pigaus romo šalis. I DALIS.

Vilnius – Maskva - Dubajus – Manila – Palawan sala - Manila - Dubajus – Maskva - Vilnius

2005.02.19-2005.03.13

Keliavo: Loreta, Paulius, Gintarė, Jordan’as, Liudas (Ruslanas) ir aš – Dushke (Aida)

Šį pasakojimą norėjau pradėti rašyti dar prieš išvykstant į tą tolimą šalį. Tada, kai vienos komercinės Lietuvos televizijos laidoje buvo parodyta pranašystė – būk tai vasario 14-18 dienomis Azijoje – Pietų Kinijos jūroje (tarp Kinijos, Taivano ir Filipinų) įvyks didžiulė katastrofa - greičiausiai žemės drebėjimas vandenyne ir jo sukeltas cunamis, nusinešiantis per 2 mln. gyvybių. Kaip tik paliesiantis mūsų atostogoms pasirinktą šalį – Filipinus!
Pasakysiu atvirai – sunerimom... Juolab, kad jau buvome „sudėlioję“ keliavimo po Filipinus maršrutą. Pasai buvo išsiųsti vizoms. Apgalvota, kokiomis draudimo rūšimis drausimės, kokius daiktus į kuprines krausimės ir pan. Nutarėme susitikti ir protingai viską aptarti. Susitikome. Šešiese. Tiek mūsų buvo šįkart – pasiryžusių nusibelsti į regioną, kurio kaimynystėje ką tik buvo praūžęs cunamis. Ir protinga diskusija baigėsi lemtingu - „tai planų nekeičiam – vasario 19 d. išvykstam“.

Tad šis pasakojimas apie ta, kaip mes - Loreta, Paulius, Gintarė, Jordan’as, Liudas ir aš – Dushke, vėlgi atlikę didelį pasirengiamąjį darbą (trukusį keletą mėnesių), nusigavom į Filipinus ir kaip ten „buchavojom“.

Kodėl į Filipinus?
Istorija paprasta. Vienas iš mūsų – Paulius, kažkada užsukęs į Žvėryne (Vilniuje) įsikūrusią žemėlapių parduotuvytę, įsigijo Lonely Planet kelionių gidą apie Filipinus. Įsigijo, paskaitinėjo ir numetė savo automobilyje ant galinės sėdynės... Bet nepamiršo. Ir kuomet žiemai prasidėjus mintys vėl ėmė mus „tempti“ į šiltus kraštus, jo pasiūlymas vykti į Filipinus buvo (nors ir ne iškart) priimtas. Tuomet prasidėjo Interneto browse’inimas, informacijos kaupimas iš visų įmanomų šaltinių ir, aišku, mūsų keturių (o vėliau - šešių) susitikimai, pasitarimai, „darbų“ pasiskirstymai ir nuolatinės diskusijos elektroniniu paštu. Nenorėčiau, o ir nuobodoka būtų daug rašyti apie tai, todėl tik trumpai pasakysiu, kokie pagrindiniai sprendimai buvo priimti.
Be nuolatinio maršruto po pačius Filipinus „dėliojimo“, nutarėme į tą šalį vykti per Maskvą. Į Maskvą traukiniu. Iš Maskvos lėktuvu į Filipinų sostinę Manilą. Per Dubajų (skrendant į priekį Dubajuje laukiant 4 val., atgal – 4 su puse val.). Pasirinkome Emirates oro linijas http://www.emirates.com. Iš esmės dėl itin priimtinos Emirates bilietų kainos (anot Pauliaus, „no-one can beat Emyrates in price“) ir nuogirdų, kad tai labai geros avialinijos.
Dėl vizų. Darant Filipinų vizas savarankiškai, reikėtų į Švedijoje esančią Filipinų ambasadą siųsti pasus, galiojančius dar mažiausiai 6 mėn. po nuvykimo i Filipinus, po vieną spalvotą nuotrauką 4,5x3,5 cm, užpildytas „Application Form“ http://www.philembassy.se/consulr/forms/vstemvis.rtf, skrydžio patvirtinimo arba bilietų (į ir iš Filipinų) kopijas, viešbučio rezervacijos patvirtinimą. Nusprendėme susirasti agentūrą, kuri sutiktų už mus tai padaryti. Padėka AviaEkspresui. Baltarusijos tranzitinėmis ir Rusijos dukartinėmis vizomis irgi AviaEkspresas pasirūpino.
Dėl draudimo (draudiko ir draudimo rūšių). Kiekvienas pasilikome sau teisę rinktis. Reikalingas medicininių išlaidų draudimas. Dar galima draustis draudimu nuo nelaimingų atsitikimų ir kt.

Paskaičiavome išlaidas (vienam žmogui): oro bilietai (pirmyn-atgal) - 1880 LTL, traukinio kupė bilietai (pirmyn-atgal) - 315 LTL, vizos (Baltarusijos tranzitinė, Rusijos dukartinė ir Filipinų) - apie 550 LT. Draudimas – nuo 60 LTL.
Jokių viešbučių neapmokėjome. Apskritai, atsižvelgdami į Lonely Planet forumo rekomendacijas (tipo rami vieta, tvarkingas viešbutis, netoli oro uostas, gausybė kavinukių aplink) Internetu rezervavomės kambarius tik Maniloje. Malate Pensionne http://www.mpensionne.com.ph. Vienai nakvynei.
Na, dar „brūkštelėjom“ paskutinius maršruto štrichus Filipinų žemėlapyje ir kelionei pasiruošta.

Tad tokie esminiai sprendimai...
Tiesa, kaip jau rašiau pradžioje, truputį „pasiparinome“ dėl Rogovo pranašystės. Mat jo numatyta „milžiniškos katastrofos“ vieta buvo tarp Honkongo ir Taivano, apie 500-800 km nuo Kinijos kranto Pietų Kinijos jūroje, pusiaukelėje link Filipinų. Nors, pasak Liudo, „Rogovas neatrodo visiškas diletantas“, bet kad jis (Filipinų atveju) apskaičiavo ir datą, ir vietą, ir kas atsitiks, ir kokie padariniai bus, – pakvipo tuo, kad TV reitingus paauginti norėjo.
Tad pasvarstėme ir „nuleidome“ visą tą reikalą juokais.
Na, pakaks apie tuos planavimo darbelius.

Keli faktai apie Filipinus (kam tai neįdomu, praleiskite šią dalį):

Filipinų Respublika - salų valstybė, išsidėsčiusi 7107 salų archipelage (salyne) vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje, apie 100 kilometrų į pietryčius nuo žemyninės Azijos. Tai šalis, neturinti žemės sienų, tačiau kranto linija siekia 36 tūkst. 289 km.
Filipinuose dabar gyvena beveik 88 mln. gyventojų (vidutiniškai per dieną gimsta apie 5 tūkst. mažylių. Prognozuojama, kad iki 2015 m. gyventojų skaičius perkops 111 mln.).
Šalies vėliavoje, kurią pirmą kartą sukūrė Filipinų generolas, politikas ir nepriklausomybės vedlys Emilio Aguinaldo (1869-1964), atvaizduota auksinė aštuonių spindulių saulė ir trys žvaigždės baltame lygiakraščiame trikampyje; likusi vėliavos dalis padalinta pusiau – viršutinioji mėlyna ir apatinė raudona.
Baltas trikampis reiškia lygybę ir brolybę, mėlyna spalva simbolizuoja taiką, tiesą ir teisingumą, raudona – patriotizmą ir drąsą. Trys žvaigždės reiškia tris geografines salų grupes, kurių didžiausia ir svarbiausia yra Luzon (104 tūkst. 688 kvadratiniai km.), kitos dvi –Visayas ir Mindanao (pastarojoje paplitęs islamas). Aštuoni saulės spinduliai reiškia aštuonias provincijas: Manila, Cavite, Bulacan, Pampanga, Nueva Ecija, Bataan, Laguna ir Batangas.
Filipinų nepriklausomybės deklaracijoje teigiama, kad šios spalvos buvo inspiruotos JAV vėliavos spalvų, reiškiant padėką JAV už pagalbą išsivaduojant iš Ispanijos kolonizacijos. Dėl mėlynos spalvos dar ir dabar pasigirsta nesutarimų. Vieni mano, kad vėliavoje turėtų būti dangaus žydrumo mėlyna, kiti gi teigia, kad mėlyna spalva turėtų būti tamsi. Iš tikrųjų pradiniame vėliavos variante mėlyna spalva buvo žydra, tokia pati kaip Kubos, kuri buvo Filipinų sąjungininkė kovojant su ispanais, vėliavoje. Oficialiuose revoliucijos dokumentuose teigiama, kad originali mėlyna buvo „azul oscura“ spalvos, kas reiškia „miglota mėlyna“ – tamsesnė už žydrą, bet šviesesnė už tamsią mėlyną spalvą. Tad siekiant išvengti ginčų, Kongreso priimtame ir Prezidento pasirašytame Respublikos dokumente yra įteisinta karališkoji mėlyna spalva.
Apie šalies istoriją rašo nemažai rašytinių šaltinių, bet kad šalies istorija ilga ir sudėtinga... O šis mano pasakojimas juk ne istorinis. Tad pateiksiu tik keletą istorinių faktų tiems, kam tai įdomu: 
1. Pirmieji gyventojai (kaip manoma, negritai) atsikraustė į salas sausuma prieš 30 tūkst. metų - vėlyvuoju ledynų laikotarpiu. 
2. Pirmieji rašytiniai europiečių pastebėjimai apie Filipinus buvo padaryti 1521 m. kovo 16 d., kuomet Ferdinand Magellan (1480-1521) - žymiausias to meto naujų jūrinių kelių tyrinėtojas bei atradėjas, plaukė aplink pasaulį ir išsilaipino Cebu (Filipinuose). Po mėnesio F.Magellan buvo nužudytas vietinio (genties) vado Lapu Lapu . 
3. XIV a. Filipinų salos tapo Ispanijos kolonija. Ispanai turėjo tris tikslus siekdami kolonizuoti Filipinus: turėti erdvę prekybai, patogiai vystyti ryšius su Japonija bei Kinija ir atversti filipiniečius į krikščionybę. Kolonija nebuvo pelninga, tad galima teigti, kad tik trečiasis tikslas buvo pasiektas ir tai ne pilnai, mat tam itin priešinosi pietuose gyvenantys musulmonai. 
4. IX a. pabaigoje Jungtinės Valstijos pradėjo domėtis kita pagrindine Ispanijos kolonija – Kuba ir ėmė sąmoningai formuoti viešąją nuomonę apie Ispanijos valdymo žiaurumą. Tad kuomet JAV 1898 m. balandžio 25 d. paskelbė karą Ispanijai ir gegužės 1 d. sunaikino Maniloje dislokuotą ispanų laivyną, garsėjusį laivais su mediniais korpusais, filipiniečiai JAV laikė išvaduotojais. 1898 rugpjūtį buvo pasirašytas slaptas susitarimas su JAV armijos vadu dėl Manilos užgrobimo: buvo sutarta, kad JAV karinė pajėgos neleis Filipinų sukilėliams užimti miesto, bet susilaikys nuo bombardavimo, o ispanai, savo ruožtu, suvaidins stiprų pasipriešinimą ir, gavę iš anksto sutartą signalą, pasiduos. Taip ispanų gubernatorius būtų apsaugotas nuo nešlovės, kad pasidavė be kovos, ir abi pusės išvengtų aukų. Improvizuojamo mūšio data buvo numatyta rugpjūčio 13 d. Tos dienos vakare baigėsi ispanų valdymas, trukęs per 300 m. Amerika ir Ispanija tapo partnerėmis.
5. 1899 m. sausį prezidentas McKinley paskyrė 5 žmones pirmaisiais įgaliotiniais Filipinuose (Pirmoji Filipinų Komisija). Jie turėjo ištirti padėtį salyne ir pateikti ataskaitą su rekomendacijomis. Ataskaitoje buvo nurodytas Filipinų siekis tapti nepriklausoma valstybe, tačiau buvo pažymėta, kad šalis dar tam nepasiruošusi. Tad JAV prezidentas ir jo įgaliotiniai deklaravo savo kolonijinę misiją Filipinuose kaip globą – Filipinų ruošimą nepriklausomybei. Buvo surašytas vystymo planas su antrašte „Filipinai filipiniečiams“ - kas reiškė, kad imantis bet kokių darbų, turi būti atsakyta į klausimą, ar tai padės Filipinų žmonėms? Tai lietė ir švietimą, ir ekonominį salyno vystymą, ir pan., ir leido žmonėms tikėti, kad jie greitu laiku gaus nepriklausomybę. 
6. Karų suskaldyti, kenčiantys nevaldomą infliaciją, dažnai ir badą, filipiniečiai 1946 m. liepos 4 d. atgavo nepriklausomybę.

Tai va tokia šalies istorija trumpai. Yra daug internetinių www, kuriuose galite rasti begalę istorinės info. Be to, kelionių gide, kurį mes nusipirkome Filipinuose (Jens Peters’o Philippines Travel Guide), išleistame 2005 metais, irgi nemažai apie tai parašyta (žiūr. www.travelphil.com). Geras kelionių gidas. Rekomenduoju. Jame netgi aprašyti siūlomi keliavimo maršrutai. Patariama, kiek laiko reikėtų skirti kelionei. Tarp puslapių įsegti nuolaidų kuponai (voucher’iai). Žodžiu, įdomu. Ir be to, knygoje pateikiamos kainos beveik visos atitinka Filipinų nūdieną, nors kainų augimo tendencija šalyje akivaizdi.

Taigi... Tiek įžangai. O toliau, brangūs „lalaki“ ir „babae“ (vyrai ir moterys :)), jūsų dėmesiui - lietuviška patirtis Filipinuose (esamuoju laiku), „sudėliota“ remiantis kol kas „šviežiais“ įspūdžiais, mintyse dar gyvais vaizdiniais ir sąžiningai kas vakarą rašytu kelionės dienoraščiu.
****************************************************************************************

Vasario mėn. 19 d. (šeštadienis)

Pabundu ryte. Galvoje – sumaištis... Nuo kelioninės kuprinės, užgrūstos spintoje, nenuvalytos pernykštės kelionės į Tailandą dulkės. Ką jau bekalbėti apie kelioninius rakandus, išsimėčiusius po visą butą. Ir nors daiktų, kuriuos reikia sukrauti į kuprinę, sąrašas po ranka, apima panika, kad galiu ir nespėti „susisukti“. 
Mano vyras nepanikuoja – traukinys 17:46 – spėsime. Ramiai valo dulkes nuo kuprinių ir pakuojasi savo turistinę mantą – pora šortų, pora maikių, pora trumpikių, sandalai, sportbačiai, „prožektorius“, snorkel’inimo įranga, būtiniausi vaistai, keletas vyriškos higienos reikmenų, rankšluostis ir tiek. Apytuštė kuprinė. Visa kita – purškalus ir smilkalus nuo uodų, kremą nuo saulės, tepaliuką nuo smėlio muselių (angl. „Sand flies“; filip. „Nik-niks“) įkandimų ar papildomų drapanėlių galėsime įsigyti Filipinuose.

Spėjame. Traukinių stotyje mūsų jau laukia kuprinėmis apsistatę kompanionai. Kiekvienas turime po dvi – po didelę ir po mažą kuprinę, tad, norim to ar nenorim, bet esame pastebimi. Dažnas praeivis šyptelti – musėt galvoja, kad mes Sibiran traukiam – taip apsikiūtoję ir apsikupriniavę :)

Sulipame į traukinį. Pamojuojame snieguotai žiemai ir išdundam.

Vasario mėn. 20 d. (sekmadienis)
Maskva, JAE

Po nakties traukinyje ir sėkmingai „praeitų“ muitinės procedūrų ryte Maskvos geležinkelio stotyje mus pasitinka pažįstama mergina Julia ir, aišku, rusiška žiema - sniego daugiau ir šaltukas gnaibosi. Bet esame pasiryžę nusigauti iki Rusijos simbolio - Kremliaus. Kaipgi kitaip? Būti Maskvoj ir to nepamatyti?! Palikę didžiąsias kuprines geležinkelių stoties saugykloje (240 RUB), iki Raudonosios aikštės važiuojame metro (vienas pravažiavimas kainuoja 15 RUB, t.y. ~ 1,5 LTL/žm.). Pasivaikštome po Raudonąją aikštę, nupėdinam į Arbat’ą. Gerai, kad kartu su mumis Julia, netenka žioplinėti ir maklinėti po gatves ar metro. Visus atstumus įveikiame labai greitai. Iš tikrųjų, bent jau man, nesinorėtų klaidžioti po Maskvą – juolab, kad iki lėktuvo tik keletas valandėlių. O pati Maskva... Žinot, Maskva man visada buvo kažkas... ...kažkas TOKIO... Nepaisant sniego purslais apdrabstytų didingų pastatų, spalvingais bokšteliais mirgančių ir aukso kupolais žaižaruojančių cerkvių ar prabanga tviskančių prekybos centrų, kažkas joje yra atstumiančio. Kažkas bauginančio... Keisčiausia, kad būdama visai svetima tam miestui, noriu susilieti su juo. Nenoriu išsiskirti iš minios, nenoriu, kad į mane – KITOKIĄ piktai dėbčiotų praeiviai, nenoriu, kad vietinis maskvėnas, prilaikydamas svirduliuojantį sugėrovą, šnabždėtų jam į ausį: „smatri, daju ch... atsasat – litovcy idut“... Ir nors ir galėtume atrasti keletą bendrų ideologinių štampų, bet tie štampai jau gerokai pablukę...
Apie 15 val. „električka“ (100 RUB/žm.) nusigauname į Maskvos Domodedovo oro uostą ir ne už ilgo užimame savo vietas Jungtinių Arabų Emyratų avialinijų lėktuve (Airbus). Priešais kiekvieną – ekranas, galime pasirinkti ir stebėti vaizdus, kuriuos „perduoda“ lėktuvo priekyje ir apačioje įmontuotos kameros. Matome kaip atsiplėšiame nuo žemės. Visa Maskva po kojomis. 5 valandos ore ir leisimės Dubajuje (JAE), o po to, po dar 8 val. skrydžio išsilaipinsime Maniloje – Filipinų sostinėje. Tada jau galėsime sakyti, kad tikrosios atostogos prasidėjo!

Vasario mėn. 21 d. (pirmadienis)
Manila

Lėktuvas leidžias. Jokių nesklandumų. Jokių oro duobių. Skanus maistas. Stiuardų šypsenos. Peržiūrėti naujausi Holivudo filmai. Peržaisti kompiuteriniai žaidimai. Pagarba JAE oro linijoms!
Manilos laiku dabar 15:20 (šešiomis valandomis daugiau nei Lietuvoj). Norisi kuo greičiau nusimesti žieminius apdarus. Atsiimam savo bagažą, oro uoste išsikeičiam šiek tiek USD (Eurai jiems – svetimi pinigai). Kursas šiuo metu - 1USD~54PHP (Filipinų pesai); 1LTL~21PHP. Išgriūnam laukan. Nulieja šiluma. +28°C. Karšta ir dulkėta. Dėl geografinės padėties Filipinų klimatas šiltas ir drėgnas visus metus. Skiriamas lietingasis ir sausasis sezonas. Didžiausios musoninių vėjų atgenamos liūtys tikėtinos liepos–spalio mėn. Tuo tarpu žiemą - gruodžio-vasario mėnesiais vyrauja vėsesni ir sausesni orai.
Dairomės vairuotojo, kuris turėtų mūsų laukti ir nuvežti į Malate Pensionne. Kažkas šypsosi minioje, rankose kortelė su užrašu, kurio turinyje išskaitome Liudo vardą. Tenka palaukti, kol iš Malate atvažiuos kita transporto priemonė, į kurią tilpsime visi 6 (nors ir buvome rašę e-laiške, kad mūsų – visas būrys, ir kad reikalingas didesnis automobilis). Po 15 minučių atvažiuoja mikroautobusiukas. Važiuojam, dairomės. Kultūrinis šokas didžiulis. Nors tikrai nieko iš Manilos nesitikėjau, bet kad tas pirmasis įspūdis taip mane paveiks, jog nenorėsiu daugiau į šį miestą grįžti, nemaniau. Anot Pauliaus, „visas miestas kažkoks papilkėjęs – pelėsiais ir kerpėm apaugęs, anot Baranausko“. Nekeista. Po tokia smogo skraiste neįmanoma nepapilkėti.
Taigi. Manila – Filipinų sostinė ir uostas su 1,6 mln. gyventojų. Tai Pusmėnulio formos didmiestis, kur vakarinę ribą formuoja Manilos paplūdimys ir vaizdingas Roxas bulvaras, rytinę ribą „nubrėžia“ Epifanio de los Santos greitkelis, o Pasig upė, savo ruožtu, dalija miestą į šiaurinę ir pietinę dalis. Maniloje yra nuostabus senamiestis - Intramuros, kur išlikę gynybinių XVI a. sienų griuvėsiai ir kiti architektūriniai paminklai, mieste yra naktiniais klubais garsėjantis Roxas bulvaras, yra daug turistų sutraukiantis Taft aveniu, gausus prekybos centrų... ...tačiau matydama tas dulkėmis nugultas gatves, apstatytas įvairiaformiais pastatais, tuos kitokius žmones, gyvenančius tą kitokį savo gyvenimą, jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau filmą, kurio heroje vargu bau norėčiau būti. Nenoriu šiame mieste užsibūti. Kaip ir Jordan’as, noriu kuo greičiau pamatyti palinkusias palmes, noriu įsibristi į vandenį ir leistis šiltų bangelių glamonėjama, noriu jausti saulę... Ech, aš tiesiog noriu žinoti, kad radau tai, ko ieškojau atostogoms.
Įsikuriame Malate Pensionne. Viskas paprasta. Vietinėje lauko kavinėje ragaujame filipinietišką alų - „San Migel“ ir stebime tarp kiemo fontano akmenų šmirinėjančias žiurkes. Pavakarieniauti išeiname į miestą. Užsukam į „Ping Yang and Dimsum Restaurant“ ir užimame apvalų stalą, kurio viduryje puode burbuliuoja aštrokas sultinys. Aplink sėdintys žmonės patys tame puode verdasi maistą. Mums gi sutinka pagelbėti restorano padavėjas. Užsisakome patiekalą „Ping Yang Special Pot“, skirtą 4 žmonėms (750 PHP), į kurio sudėtį įeina (nurašau iš meniu): 1) lobster, 2) crab, 3) isaw, 4) been curd, 5) fat beef, 6) sotanghon, 7) hadish corn, 8) squid, 9) nylon shell, 10) liver, 11) fishball special, 12) baguio pechay, 13) beet ball, 14) libro libro. Nežinau visų šių pavadinimų reikšmių, bet ragauju viską, kas apverdama sultinyje ir dedama į mano lėkštę. Skrandžiui naujovė. Priimtina.
20:00 sėdim netoli nuo Malate esančiame parkelyje. Kažkas prigulęs ir apsikloję popieriais miega, kažkas rymo pakrūmėj, kažkas rausiasi po šiukšlių dėžę, kažkas mums įkyriai siūlo įsigyti „original Rolex watch“, kažkas nedrąsiai tiesia ranką ir prašo išmaldos... Didmiesčio varguomenės demaršas, o aplink įsikūrusiuose baruose - siautulys. ...spindesys ir skurdas...

Kaina PHP ir apytikslė kaina LTL:
Iš oro uosto iki Malate Pensionne. Malate mikroautobusiuku (taksi būtų kainavę dvigubai pigiau) 500 PGP (6 žmonėm) - 23,8 LTL. 
1 nakv. Malate (dvivietis kambarys) 1100 PHP (2 žm.) - 52,5 LTL 
Malate Internetas 90 PHP (1 val.) - 4,3 LTL 

Vasario mėn. 22 d. (antradienis)
Manila, Puerto Princesa

Keliamės anksti – 7 val. Net mano vyras, kuris paprastai mėgsta rytais ilgiau pamiegoti, iš lovos išsiverčia kuo ankščiausiai. Sakosi, negalįs daugiau miegoti, nes „kai kvėpuoja, jaučia, kaip dulkės sėda ant plaučių“ :) Tad turime išsiaiškinti, kada ir kokių avialinijų lėktuvai skrenda į Palawan’ą, ir ar mes turime šansų iš Manilos ištrūkti šiandien (mat nesame bilietų užsirezervavę iš anksto). Reception’e mums pagelbsti, sužinome, kad yra 6 lėktuvo bilietai skristi į Palawan’ą „Air Philippines“ avialinijomis. Turime kuo greičiau važiuoti į Domestic Terminal. Bėgame žadinti kompanionų.
9:00 beprotišku greičiu lekiame į oro uostą. Eismas Maniloje – tikrų tikriausias chaosas. Per taksi, lengvųjų automobilių, autobusų ir „džipni“ (angl. jeepney) spūstis nelengva brautis. Bet spėjame. Ir po įprastos patikros Domestic oro uoste (moterys ir vyrai tikrinami atskirai), jau sėdime mažučiame (60-ies vietų) lėktuve. Skrendame į Palawan’ą, į miestą – Puerto Princesa.
Palawan’ą pasirinkome dėl keleto priežasčių. Svarbiausia, kad tai mažiau išvystytas salynas turizmo prasme, žavintis išlikusių filipinietiškų kaimų vaizdais, ilgą laiką neliestais gamtovaizdžiais ir tuščiais balto smėlio paplūdimiais. Komercinė atmosfera Palawan’e dar tik formuojasi. Ir ne taip, kaip Mindanao, čia vargu bau pajusi atsidūręs karo zonoje. Sakoma, kad kol kas Palawan’as – viena saugiausių vietų. Ir paradoksalu, bet mažiausia orientuotų į turistus. Tad natūralios gamtos prasme – tai tikrų tikriausias perliukas su grožiu ir gyvybe pulsuojančiomis salomis. Puerto Princesa – miestas, kuriame gyvena apie 70 tūkst. gyventojų (apylinkėse – dar per 70 tūkst.). Tai – Palawan’o sostinė. Miestas įkurtas 1970 metais ir laikomas vienu švariausių ir žaliausių miestų Filipinuose, per 35 metus sugebėjusių tapti judriu miestietišku Palawan’o centru, kuriame yra oro uostas, elektrinė, universitetai, mokyklos, bankai, telekomunikacijų bendrovės... Na, žodžiu Palawan’o mąstais - tikras didmiestis!
Taigi. Užtrukę nepilnas dvi valandas ore, ten pat sukirtę po McDonald’o mėsainį, jau esame Puerto Princesa. Atsiimam bagažą ir nusisamdom tris trirates motorines transporto priemones (angl. „tricycle“). Važiuojame į Tratoria Inn. Liudas sakosi skaitęs, kad tai ramus, tvarkingas viešbutukas. ...bet viešbutukas ne centre, o mums nesinori kiekvieną kartą samdyti tricycle, kad nusigautume iki miestelio centro. Taigi, tricycles vairuotojai mus nuveža į Admiral Hotel, esantį beveik pačioje Puerta Princesa miestelio širdyje. Viešbutis tuščias – be mūsų daugiau nei vieno turisto. Tad mums tinka. Nusiderame kainą. Numetam kuprines kambariuose, užsisakom alaus ir aptariame, kokie tolimesni mūsų veiksmai, ką turime padaryti, kokius reikalingus daiktus įsigyti... Mat šis miestelis – didžiausias iš tų, kuriuos ketiname aplankyti Palawan’e. Tad turim apsirūpinti pakankamu pesų kiekiu (nes vargu bau ar mažuose kaimeliuose kas nors mums keis USD). Dar reikia įsigyti vieną kitą drapanėlę, nusipirkti tepalo nuo smėlio musių įkandimų ir apsisaugojimo nuo uodų priemonių. Be to, pamąstom, kad gali pritrūkti ir apsauginio kremo nuo saulės (aš tuo itin rūpinuos, mat kad ir kaip mylėčiau saulutę, nenoriu, kad jos karštos glamonės sugadintų bent vieną atostogų dieną). Pirkimą atidedam rytdienai. Esame išalkę. Viešbučio administracijoje pasiteiraujame, ar yra miestelyje restoranas, kuriame jie rekomenduotų apsilankyti. Sako, kad pastaruoju metu jūros gėrybių restoranas „Kalui“ yra „number one in Puerto Princesa“, tad traukiam jo ieškoti. Pietų metas. Sėdim Kalui. Aplinka originali. Tylu – niekas nekalba. Visi palinkę prie jūros gėrybėmis nukrauto stalo. Gerą pusvalandį girdisi tik šakučių ir peilių žvangėjimas. Pagaliau visi atsitiesiam... „Lepota“. Patiekalų kainos, jei kam įdomu, nuo 120 iki 150 PHP (~ 5-7 LTL), taip kad restoranas „number 1“ mums patinka visom prasmėm. „Suleidžiam sotį“ ir, nors jau gerokai po pietų, nutariam važiuoti į paplūdimį. Mat gi dar nematėme prie jūros palinkusių palmių!
        
Nusisamdome tricycles. Kelionių gide paskaitę, kad važiuojant į šiaurę nuo miestelio yra paplūdimys Honda Bay, važiuojame tenai. Kelyje užtrunkame pusę valandos. Atsiskaitome su vairuotojais, išsilaipiname ir žvalgomės aplink. Na, tai ne toks paplūdimys, kokį tikėjomės išvysti, greičiau tai prieplauka, iš kurios valtimis galima plaukti į aplink esančias saleles. Į mus visi žiūri nustebę. Mat jau tuoj 16 val., o saulė leidžias apie 18 val. Tad laiko kažkur plaukti kaip ir nėra. Vis tik randame valtininką, sutinkantį mus nuplukdyti į artimiausią salą Cowrie, palaukti ir po valandėlės parplukdyti atgal į Honda Bay. Saloje susimokame „entrance fee“... ...ir jau mėgaujamės tomis palinkusiomis palmėmis! Ir ta jūra žaliai mėlyna! Ir „white sand beach“! Ir krabais, lakstančiais po tą baltą smėlį iš vienos duobutės į kitą... Vienbalsiai nusprendžiame, kad tokios atostogos, apie kurias „svaigome“ keletą mėnesių, PRASIDEDA. Prasideda dabar – vasario 22 d. 16:30 val.

    
Miestelin grįžtam temstant. Užbėgam į šalia Admiral Hotel esančią Internet’o kavinę, paskubom „sumetam“ žinią artimiesiems ir traukiam vėl į Kalui - dar kartelį jūros gėrybėmis pasimėgaut. Dorojame jūros gėrybių rinkinį, į kurio sudėtį įeina raja, šamas, tunas, kažkoks marlinas, kažkoks si-si... Skanu. Paulius užsisako filipinietiško (būtina sąlyga :)) romo „Tanduay“ su kola... Ir štai nuo to viskas ir prasideda! :)
22:00 sėdim „Kinabutch Grill and Bar“. Dabar jau visi esame užsisakę romo su kola. Toks kokteilis kainuoja 35 PHP (~ 1,7 LTL). Kalbame apie šią dieną. Aš bandau viską atžymėti savo dienoraštyje. Labiausiai visiems krito į akį tai, kad beveik visur – pakelėje ar kokios lūšnelės kieme, ar kur nors laukuose, ar netgi prieplaukoje žaidžiamas krepšinis. Gali nerasti kaimelyje kur užkąsti, gali nebūti anei elektros, anei vandens, bet krepšinio aikštelė, gal ir ne visada cementu grįsta, bet bus visada. Taigi, anot Jordan’o, turbūt reiks suformuoti „Lithuanian basketball team“ ir sužaist kada su vietine fauna.

Ką čia ir berašyti... Tiesiog esame apsvaigę nuo tų šiltų šios dienos saulės glamonių (juk Lietuvėlėj dabar –20°C) ir nuo to kito kraštovaizdžio, nuo tų matytų neįprastų kaimelių pakelėse... ...ir gal nuo romo :) Mums žiauriai gera. Ir negalime nepritarti Jordan’ui, „very nice, very nice“ :)
23:00 užeiname į mažą parduotuvytę, esančią šalia Admiral Hotel. Nusiperkame... ...Tanduay romo. 350 ml butelaitis atsieina tiek pat, kiek vienas kokteilis kavinėje. Jordan’as netekęs amo dar ir dėl to, kad „romas pigesnis nei vanduo!!!“. Nesvarbu, kad tik vienu pesu, bet pigesnis! Vaikinų akutės sublizga, sako, nuo šiol gersią tik romą…
Užverčiu dienoraštį. Šiam vakarui rašinėjimų pakaks. Tolimesnis vakaro scenarijus kaip ir aiškus.

Kaina PHP ir apytikslė kaina LTL:
„Air Philippines“ lėktuvo bilietai į Puerto Princesa (su oro uosto mokesčiais) 2348+100 PHP (1 žm.) - 117 LTL. 
Iš Puerto Princesa oro uosto iki Admiral Hotel triračiu motociklu 50 PHP (2 žm.) - 2,4 LTL.
1 nakv. Admiral Hotel (dvivietis kamb.) 800 PHP (2 žm.) - 38 LTL.
Internetas (šalia Admiral) 20 PHP (3 val.) - 1 LTL.
Triratis motociklas iki Honda Bay 150 PHP (2 žm.) - 7 LTL. 
Valtis iki salos Cowrie ir atgal į Honda Bay 350 PHP (6 žm.) - 17 LTL. 
Cowrie „entrance fee“ 50 PHP (2 žm.) - 2,4 LTL.
Tanduay romas 35 PHP (350 ml) - 1,7 LTL. 

Vasario 23 d. (trečiadienis)
Puerto Princesa, Sabang

Atsikeliame neįprastai žvalūs. Ir galvos niekam neskauda :) Tad susižavėjimas gėrimu, kurs pigesnis nei vanduo, auga... Bet nėr kada galvoti apie tai, reikia įsigyti visa, ko mums trūksta tolimesnei kelionei, ir keliauti aukštyn Palawan’u. NCCC prekybos centre – vieninteliame tokiame nemažame Puerta Princesa prekybos centre (nuo Admiral Hotel iki jo – 15 min pėsčiomis) randame ir maikučių (kainuojančių nuo 1,5 USD), ir smilkalų nuo uodų (pvz., 10 smilkomų spiralių kainuoja 10 PHP ~ 0,5 LTL), ir reikiamų vaistų, ir adapterių… Žodžiu, esame pasirengę tolimesniems žygiams.
Dabar 11:00. Sėdam į mikroautobusiuką, važiuojam į Sabang’ą. Turėtume užtrukti 3 val. kelyje (50 km).
Su sustojimais pakelės užeigoje (kur išpliumpinam 1 l extra strong alaus „Red Horse“) ir apžvalgos aikštelėje tai užtrunka šiek tiek ilgiau. Gintarė sėdi šalia vairuotojo ir mums - „galiorkai“ perpasakoja viską, ką šis jai pasakoja. Pasirodo, Sabang’e gali kartkartėm nebūti vandens... Mums tai anokia bėda – gi jūra bus šalia. Tas pats su elektra. Paprastai resort’uose elektra įjungiama tik vakarais (nuo 18 iki 23 val.). Tą mes žinojome – prožektoriai kuprinėse.
Kadangi kelias, kuriuo važiuojame, itin prastas, žvyruotas ir duobėtas, mums kyla klausimų, kaip vietiniai Sabang’o gyventojai „palaiko ryšį su išore“. Vairuotojas papasakoja, kad vietiniai kartą per mėnesį važiuoja į tą patį Puerta Princesa esantį NCCC prekybos centrą ir apsiperka visam mėnesiui. Blogiau yra su vizituojančiais gydytojais. Šie per kaimus važiuoja tik pirmadieniais. Jeigu atvejis skubus – iš Puerta Princesa kviečiama greitoji medicininė pagalba. Jo... Turbūt kol ji atvažiuoja, kai kurie ir pasimiršta.

Beveik 15:00. Privažiuojame Sabang’ą.
Sabang’as žymus jau vien tuo, kad čia yra UNESCO saugomas Subterranean Nacionalinis parkas. Iš šio kaimelio galima nuplaukti į Port Barton’ą, El Nido ir Coron salas. Klintinės uolos už nugarų, banguojanti jūra prieš akis, paukščių ūbavimai, suręstos vietinių lūšnelės - tai Sabang’as.
Paprašome stabtelti prie „Bambua Natural Park Resort“. Labai tvarkingas, ant kalnelio įsikūręs, resort’as. Nameliai (angl. „cottages“) švarūs ir jaukūs (650 PHP), bet mes nusiteikę tinginiauti ir vėlgi nenorime iki kaimelio centro pėdinti 15-20 minučių, tad važiuojame į kaimelio centrą.
Vairuotojo rekomenduojamame „Taraw“ resort’e (kuriame yra ir vietinis restoranėlis – gal teisingiau būtų vadinti tiesiog vieta valgymui) laisvų vietų nėra - „fully booked“, kas šiek tiek stebina, nes masės turistų tikrai nesimato. Apsistojame „Roberts“. Ne super. Vanduo būna retai (ne visada turim kuo nupilti klozete plaukiojančias fekalijas :) ką jau kalbėti apie nusiprausimą po dušu). Elektra jungiama griežtai nustatytu laiku. Išimtis daroma tik tuo atveju, jei vietiniai užsidainuoja karaoke. Tiesa, įjungus elektrą, vistiek ne visos rozetės veikia... Dzin. Tinklą nuo uodų, kabinamą virš lovų, irgi ne visiems pasiseka pritvirtinti... Bet man čia patinka. Tikra egzotika! Pro namelio plyšius blykčioja žydras dangus. Už bestiklio lango savo viršūnėmis mosikuoja palmės. O už tvoros, paplūdimiu buivolas tempia vežimaitį, skirtą ne tik namų ūkio reikmėms gabenti, bet ir turistams transportuoti. Toks vežimaitis – veik vienintelė transporto priemonė. ...čia net paprasčiausią dviratį vargu bau ar pamatysi. Ir ta jūra... Ji čia pat – rodos, ranką ištiestum ir pasiektum. Girdisi kaip bangos teškena į krantą. Įsivaizduojate?! Kuo aiškiausiai girdime, kaip banga „nueina“ į jūrą, suvokiame, kad tylomis ji pritvinksta vandens ir tada riaumodama parsiridena atgal... Tie garsai (ypač naktimis) net baugina. Niekad nežinai, ko tikėtis iš jūros... Egzotika! ...net paprasčiausias kokosas, kurį vaikinai atsitempia į paplūdimį ir vargais ne galais, akmeniu jį įskėlę, ir nulupę storą padžiuvusį plaušo sluoksnį, „dasikasa“ iki to baltojo skanėsto... ...man net tai – tikrų tikriausia EGZOTIKA!

20:00 po skanios vakarienės Taraw resort’o restorane sugriūnam į Dab Dab karaoke barą. Ten dainuojanti moteris kiek suglumina, mat dainuoja tikrai ypatingai. Gal vistik mums „nesireikšti“? Bet kad jau atėjome... Dar užsisakome romo su kola ir paprašome dainų sąrašo. Vietoj įsivaizduojamo popiergalio, ant stalo klesteli papkė su 4 tūkst. dainų pavadinimais. Išsirenkam 5 dainas, bet gan gerai pavyksta padainuoti tik vieną dainą - Roxete „Vulnerable“ (studijų laikų „gabalas“), tad ją pakartojame pora kartų. Vietinės baro mergaičiukės šypsosi, bet mums gi „jūra iki kelių“ :)

Vasario 24 d. (ketvirtadienis)
Sabang

Šiandienos tikslas – plaukti požemine Subterranenan upe (Underground River), kurios ilgis siekia 8,2 km.. Manoma, kad tai viena ilgiausių požeminių upių pasaulyje su įvairias figūras (katedros, moters, vaisių, pan.) primenančiomis išgraužomis stalaktito ir stalagmito uolienose.
9:00. Tuoj plauksime. Laukiam Loretos, kuri, anot jos pačios, rūpinasi žvejybos „equipment’u“. Bėgioja po kaimelį. Ieško kabliukų, sliekiukų ir pan. :)

Toliau skaityti II dalį :)

Aprašė: Dushke