FILIPINAI. II DALIS.

Vilnius – Maskva - Dubajus – Manila – Palawan sala - Manila - Dubajus – Maskva - Vilnius

2005.02.19-2005.03.13

Keliavo: Loreta, Paulius, Gintarė, Jordan’as, Liudas (Ruslanas) ir aš – Dushke (Aida)

Išplaukiam. Tiesa, jeigu norite, galite iki Underground River nusigauti pėsčiomis taip vadinamu beždžionių taku (tas užtruktų 2-3 valandas). Mes gi po pusvalandžio išsilaipiname. Dar keletas žingsnių ir susėdę į mažą valtelę, įplaukiam po uola. Dar minutė ir mus apgaubia visiška tamsa. Valties gale sėdintis gidas paliepia Jordan’ui įjungti šviesą. Mat Jordan’as įsitaisęs pačiame valties priekyje, tad jam patikėtas šviestuvas. Oras, kurį, rodos, sunkiai perskrodžia šviestuvo skleidžiama šviesa, pritvinkęs drėgmės. Mirtina tyla. Girdisi tik kaip į vandenį pliaukšteli irklai. Atsargiai, tarsi bijodami sudrumsti požeminę ramybę. Mūsų balsų, atsimušusių į uolines sienas, aidas baugina net mus pačius... Tad kalbame mažai. Tik gidas pasakoja... ...kad vietomis upės gylis siekia 7 metrus... ...kad aukščiausia vieta oloje – 65 metrai... ...kad išsilaipinti ant vandens išgraužtų platformų griežtai draudžiama dėl čia gyvenančių nuodingų skorpionų ir tarantulų... ...kad oloje gyvena tūkstančiai (o gal milijonai) šikšnosparnių, kurie vakarėjant skrenda laukan ieškoti maisto... ...kad prieš metus upėje nardė grupė mokslininkų, tyrinėjusių požeminės upės augmeniją ir gyvūniją... Plaukiame apie 1 km pirmyn ir apsisukame. Norint plaukti toliau, reikalingas leidimas. Bet daugiau plaukti ir nesinori. Laukiame, kada pamatysime „šviesą tunelio gale“... Pagaliau įkvepiame gaivaus oro ir nusprendžiame, kad „klaustrofobam ir silpnų nervų žmonėm nereikėtų plaukti ta upe“.
        
Plaukdami atgal į miestelį nutariame pažvejoti. Mus tris „išmeta“ paplūdimyje (norim pasivolioti ant kranto), tuo tarpu kiti trys plaukia žvejoti. Kadangi esu viena iš „išmestų“ paplūdimyje, tai apie žvejybą ne ką tegaliu pasakyti... Jordan’as pasakoja, kad „žvejyba primityvi: laivelis dreifuoja, laikai rankose žilką, švinas ant dugno. Lauki kol užkibs. Bėda tik kad kabliukai neaštrūs“. Bet vistiek šiokia tokia žuvis užkimba.
14:00 parplaukiam. Susimokam valtininkui už trip’ą ir pėdinam į Dab Dab restoraną. Tempiamės su savimi sugautą laimikį. Vokietė Manija – restorano savininkė į mūsų prašymą iškepti atsitemptą žuvį sureaguoja ne itin teigiamai, bet turbūt kepa, nes girdim kaip kažkas virtuvėje čirška. Užsisakom alaus ir po patiekalą iš Dab Dab meniu. Manija pralinksmėja. Vėliau prisėda prie mūsų. Pavaišinam Barclay cigarete. Išsikalba...
Diena vakarop. Nutariam pajudėti ir nueiti iki krioklio. Vietiniai nurodo kryptį ir pasako, jog iki jo – apie 1,5 km. Tik niekas neperspėja, kad tie 1,5 km driekiasi dideliais akmenimis nusėta pakrante. Tad neįveikę tų 1,5 km (o gal įveikę, bet nepastebėję išdžiuvusio krioklio) grįžtam atgal.
 
Pakeliui nutariame paragauti filipinietiško deserto Halo-halo. Buvome skaitę, kad tai – ypatingai skanus desertas. Kad jis ypatingas – neprieštarauju, bet kad ypatingai skanus... Na, net nežinau, kaip reikėtų jį aprašyti, kad perteikčiau jo skonį. Bet įsivaizduokit tokį vaizdelį: pakelėje prekystalis. Šalia bėgioja vaikai, zuja šunėkai ir zvimbauja musės (kaipgi be jų?!)... Ant prekystalio, saulės kaitroje pristatyta įvairiausių indelių. Juose (truputį pažliugę) pjaustyti vaisiai – bananai, mangai, papaja ir pan. Iš visų tų indelių po šauktą viso to pažliugusio gėrio sudrebia į bliudelį. Užbarsto riešutų ir kažkokių saldžių guminių gabaliukų. Pagardina saujele saldžiai virtų pupų. Iš po stalo ištraukia dėžę, kurioje gerokai aptirpęs, smėliu aplipęs ledo luitas. Nuplauna, pagremžia ledo. Tą ledą deda ant to gėrio bliudelyje ir užpila kažkokiu saldžiu skysčiu. Viską sumakaluoja ir duoda mums: „Halo-halo. Piptyn peso (suprask, 15 pesų) “. Anot Gintarės, jei nebūtume matę, kaip tą žymųjį desertą gamina, gal ir suvalgytume daugiau nei vieną šaukštą... Dabar gi atiduodame vaikučiam ir juos labai nudžiuginam.
 
19:30 po valandėlės, anot Pauliaus, „kominio miego“ vėl sėdime Taraw resort’o restorane, gurkšnojame romą su kola ir aš vėl visus kankinu savo įkyriu: „na, pasakokit, kokie šios dienos įspūdžiai?“. Įspūdžių daug. Underground river. Filipinietiškos žvejybos ypatumai. Nerastas krioklys. Ypatingasis Halo-halo. „Gerai kandantys“ uodai. Pyragėliai po 1 PHP (~ 0,05 LTL). Ir romas – „pigesnis nei vanduo“ :)
Na, savo ruožtu, negaliu neparašyti apie filipiniečius. Kaip žinia, Filipinų populiacija – per 76,5 mln. gyventojų (viename Lietuvos dienraštyje skaičiau, kad toje šalyje gyventojų skaičius jau perkopęs 84 mln.). Oficiali kalba yra filipinų (turinti per 100 dialektų), neoficiali – anglų, tad Filipinai laikomi trečiąja didžiausia pasaulio šalimi, kurioje vartojama anglų kalba. Kadangi gyventojų skaičius Filipinuose milžiniškas, ta dalis, su kuria susiduriame mes, – absoliuti mažuma. Bet vienodi būdo bruožai turbūt būdingi daugumai. Pirmiausia jie tikrai labai tikintys. Jie myli Jėzų, jo atvaizdą piešia visur – ir ant autobusų, ir ant tų triračių transporto priemonių - tricycles. Net pakelėje galima pamatyti maždaug kas 50 metrų susmaigstytus ženklus, ant kurių – po sakinį surašyta malda „Tėve mūsų“. O ant paskutinio ženklo – prašymas palaiminti kelią… Filipiniečiai, be visa ko, labai paprasti ir draugiški. Dar neišlepinti turistų dėmesio. Mergaičiukių, kurios mus aptarnauja kavinukėse, akys neprašo arbatpinigių. Jie dar prie to nepripratę. Šeimos didelės (turi iki 20 vaikų). Kai elektros tiekimas ribojamas, tai kas belieka naktį - vienintelis užsiėmimas „making love“. Todėl tamsiaplaukių vaikiukų, kaip pipiriukų, pilni kiemai ir gatvės. Vaikišką „hello, what’s your name?“ girdime veik kiekviename žingsnyje. Šeimos gyvena skurdokai. Sako, kad filipiniečiai pragyvena iš itin mažų pajamų. Ateičiai jie netaupo, mat nemato prasmės taupyti dienai, kuri gali ir neateiti. Senų žmonių labai mažai. Jie paprasčiausiai neturi už ką įsigyti vaistų, kai įkopus į penktą-šeštą dešimtį ima „kibti“ ligos. Todėl įkopęs į šeštą dešimtį dažnas iškeliauja Anapilin. Anot Pauliaus, „no money, no life“.
Na, o kalbant apie kaimų vyrus... Tamsūs, mažo ūgio, dažniausiai apdriskę, vaikščioja apnuoginę pilvus ir nuolat kasosi savo subines. Žodžiu, vaizdelis ne koks. Matėme tik pora padorių vaikinukų (filipiniečių). Ir tie buvo oro uosto darbuotojai… Taip kad, akių nepaganysi :)
 
 
Kaina PHP
Apytikslė kaina USD
Apytikslė kaina LTL
Extra strong alus „Red Horse“
38 (1 l)
0,7
1,9
Iš Puerto Princesa iki Sabang
900 (2 žm.)
17
43
1 nakvynė Roberts (namukas)
450 (2 žm.)
8
22
Plaukimas į Underground River
600 (2 žm.)
11
30
Plaukimas Mangrove miške
300 (2 žm.)
5,5
15
 
Vasario 25 d. (penktadienis)
Sabang, Port Barton
 
Iš lovų išsikrapštom apie 8 val. Ant suolelio nuo 5 val. ryto mūsų laukia gidas, kuris turi mus nuvesti iki upės, vietinių vadinamos Poyuy-Poyuy (arba tiesiog Sabang’o upe), tekančios per Mangrove mišką. Sakosi nepykstąs, kad mes pramigom, prašo paskubėti... Vandens Roberts namukuose (kaip paprastai) nėra, elektros rytais ir taip nebūna, tad paskui gidą kėglinam gerokai sumurę.
Malajietiškai „manggi“ reiškia „medis“, o iš angliškas žodis „grove“ reiškia „giraitė“. Tad pažodžiui gautųsi „medžių giraitė“. Anot valtininko, plukdančio mus upe, mangrove – tai subtropinis platumų augalas (medis), augantis pakrantėse (sūrokame vandenyje), turintis dideles šaknis virš vandens ir neįtikėtiną šaknų raizginį po žeme. Be to, tose vietose, kur auga mangrove, susiformuoja ideali aplinka veistis žuvims ir gyvūnams. Pasirodo, net 67 proc. Palawan’o paukščių randa prieglobstį būtent mangrove miškuose. Čia užregistruotos 38 skirtingos rūšys žinduolių, 19 rūšių šliaužikų, 10 varliagyvių rūšių... Na, dėl tokio sąlyginai vėlyvo meto (juk gamta bunda su saule apie 6 val. ryto) nematome nei vieno gyvio. Bent jau aš tai tikrai nieko ypatingo nematau. Tik patys mangrove medžiai, su potvynio nužymėtomis šaknimis, styrančiomis virš vandens, atrodo neįprastai.
    
Eidami nuo upės link savo resort’o, stabtelim papusryčiauti Maria Resort restorane. Gauname leidimą pasinaudoti resort’o dušu, tad prie pusryčių stalo sėdim švarūs ir žvalūs. Nutariam, kad šiandien paliksime Sabang’ą ir plauksime į Cacnipa salą, kurioje yra tik vienas resort’as. Jei nebus laisvų vietų, trauksime toliau - į Port Barton’ą.
12:00. Esam prieplaukoje. Mums paruoštos dvi valtys (jos keturvietės – didesnių nėra). Po 3 valandų plaukimo sustojame Cacnipa. Coconut Garden Island Resort. Vietų, kaip ir buvo galima tikėtis, nėra. Tad sutariame, kad resort’o valtis atplauks į Port Barton’ą mūsų paimti vasario 28 d.
Dar valanda jūroje ir priplaukiame Port Barton’ą. Apsistojame GreenViews resort’e (www.palawandg.clara.net), esančiame paplūdimio šiaurinėje dalyje. Šeimininkas – anglas Dave Gooding. Mokslininkas, kurį kažkada į Filipinus atviliojo domėjimasis drugeliais... Resort’as fantastiškas. Tikrai ne be reikalo Jordan’as vėl kartoja: „very nice, very nice“. 11 namelių, apsodintų tropiniais medžiais ir krūmokšniais, restoranėlis, išpuoselėtas sodas... Šeimininkas pats daug prisideda prie aplinkos tvarkymo. Sakosi norįs, kad sodo augmenija ir gyvūnija būtų lyg mažytė filipinietiškos gamtos dalelė, kad čia atvykęs turistas nors akimirką pajustų džiunglių dvelksmą. Ir nors elektra tiekiama ribotai – 4:00-6:00 ryte ir 19:00-24:00 vakare, tai tikrai ne problema. Tiesą sakant, mums tas gyvenimas filipinietišku ritmu savotiškai patinka.
    
Išeinam paklajoti po kaimelį. Parduotuvėlėje nusiperkam romo su kola. Sėdim paplūdimyje, saulė link laidos, Paulius „gaudo“ paskutinius jos spindulius savo foto kamera, aplink mus klega būrys vaikų. Anot Liudo, kuris ką tik apsipurškęs „Off“, ramiai tyso ant smėlio, „kuo toliau, tuo geriau“.
    
Dar apsilankome šalia ant jūros kranto esančiame El Dorado Sunset Restaurant. El Dorado Sunset man nepatinka tik dėl to, kad čikagietis jo savininkas, matydamas linksmą mūsų šešetuką, akivaizdžiai nusiteikia mus nugirdyti... Nespėjam išgerti vieno bokalo alau, jau ant stalo statomas kitas. Tad „susuku nosytę“ – nemėgstu to turkiško stiliaus. Palieku savo draugus ir parpėdinu į GreenViews.
Apie vidurnaktį visi krentam į lovas.
 
Vasario 26 d. (šeštadienis)
Port Barton
 
Atsikeliam 10 val. Pusryčiaujam GreenViews. Šiandien – plaukiojimo po salas diena. Angliškai tai vadinama „Island hopping“. Susitarę su kaimyniniam Chicago resort’ui priklausančios valties valtininku dėl kainos, išplaukiam. Po valandėlės priplaukiam pirmąją salą – Exotic Island. Išsilaipinam. Vienintelis čia buvęs laivelis išplaukia. Liekam vieni saloje. Visas balto smėlio paplūdimys priklauso mums. Gulinėjam. Blūdinėjam. Snorkel’inam... t.y. (lietuviškai :)) plaukiojam su kvėpavimo vamzdeliu ir žvalgom povandeninį pasaulį.
Antroji sala – Paradise Island. Jau plaukdami link jos matome ant kranto netvarkingai suręstas bakūžes ir išdėliotas sukrypusias plastmasines kėdes. Salos savininkas surenka po 50 PHP - „Entrance fee“. Įsitaisom ant tų kažkada buvusių baltų plastmasinių kėdžių po vieninteliu saulės skėčiu saloje. Šalia esantis salos šeimininko namelis sukrypęs... Aplink – šiukšlės. O ir pats šeimininkas, rodos, visiškai nesidomi savo išvaizda. Visą gamtos grožį nustelbia netvarka. Anot Liudo, „no paradise in Paradise Island“. Nepalyginti su salomis, kurias nusipirkę europiečiai. Antai, vokiečiams priklausančios salos iš tolo tviska vokiška švara. Bet, deja, privačios salos – ne turistams (na, bent jau ne visos privačios salos).
Į GreenViews grįžtam vakarėjant. Pirmieji skausmingi paraudimai ant kūnų. Pirmasis toks tikras, karščio sukeltas nuovargis. Pirmieji įspūdžiai iš povandeninio pasaulio... Nutariam eiti vakarieniauti į kaimelį ir vakarieniaujant paplepėti apie besibaigiančią dieną, mat esame gerokai išalkę... Ką ten išalkę... Išbadėję!
    
18:00 val. Sėdime Sabang’o pietinėje dalyje esančiame „Swissippini Rrestaurant“. Užsisakome patiekalus.
18:30. Laukiame maisto. Užsisakome išgerti.
19:00. Nunešu atgal kokteilį Pina Colada, mat jame pilna mažyčių (beveik mikroskopinių) skruzdėlyčių. Pasiteisina tuo, kad sultis pylė iš jau atidaryto pakelio, į kurį, matyt, nepastebimai buvo prilindę skruzdžių. Atneša naujai suplaktą kokteilį. Išdėlioja įrankius (po šaukštą ir po šakutę).
19:15. Pagaliau sulaukiame savo užsakymo. Po beveik pusantros valandos! Esam dar alkanesni (ir piktesni), todėl neįtinka ne tik porcijų dydis, bet ir jų skonis. Nutariame čia daugiau nesilankyti. ...tik tiek, kad šis restoranas – viena tų retų vietų Palawan’e, kur nors ir žemu kursu, bet galima gauti grynųjų (yra Imprinter'is).
 
Vasario 27 d. (sekmadienis)
Port Barton
 
Šiandien mes ankstyvesni. Vėl plaukiame į jūrą. Po saleles – po tuos mažus jūros lopinėlius, žaliom palmėm apkaišytais paplūdimiais. Turbūt nesugebame paaiškinti, ko norime, mat valtininkas (šįkart GreenViews resort’o darbuotojas) girdėdamas „white sand beach, please“ atplukdo mus į tą pačią Exotic Island, nors mes jam visaip bandom paaiškinti, kad čia buvome vakar, ir kad norime pamatyti kitas saleles. Tik vėliau suprantame, kad kitose (ne privačiose) artimose salelėse krantas akmenuotas – „no white sand beach“, todėl valtininkas, pildydamas mūsų norus, pirmiausiai ir parinko Exotic Island. Saloje vienu kitu žodžiu persimetam su čionai atplaukusiu australu. Jis papasakoja, kad žuvį, kurią dabar jam kepa jo valtininkai, jis pirko žvejų kaimelyje, esančiame kaimyninėje saloje. Kadangi šiandien dar turime nusigauti iki vandens krioklio, nutariame, kad kurią nors dieną būtinai plauksime į kaimelį pirkti žuvies ir va taip va paplūdimyje ją skanausime.
Apiplaukę dar pora salų (vienoje net neišsilaipinę), apie 15 val. esame pasirengę sekti paskui savo valtininką (kuris dabar yra ir mūsų vedlys), nuvesiantį prie krioklio. Pasitikėjimo mūsų vedlys nekelia, mat einant per tenykštį kaimą, primenantį vaizdus iš matytų filmų apie Vietnamą, pasišūkavęs su kažkokiu vietiniu vaikėzu ir kvailai mums nusišypsojęs pasuka į kitą pusę. Laimei ne už ilgo patys pamatome ant medžių prikaltas nuorodas. Reiškia, krioklį tikrai prieisime. Vienaip ar kitaip. Po gero pusvalandžio išgirstame tylų čiurlenimą, kuris sulig kiekvienu žingsniu garsėja... Galop perauga į šniokštimą. Krioklys Pamuayan! Paskubom išsineriam iš marškinėlių ir jau plūduriuojam vėsiame ir nesūriame krioklio vandenyje. „Lepota“.
Plaukiam atgal.
Pasivaikščioję po kaimelį, vakarojame GreenViews restoranėlyje (Loretą patikėjom masažuotojo rankom. Pati ji sakosi tokio „gero“ masažo dar niekad „neturėjusi“:)). Groja ir dainuoja vietinė trijulė – Roy, Boy ir Joshua. Fantastiškas gyvo garso koncertas. Improvizuoja nerealiai. Kadangi restorane be personalo ir mūsų šešetuko yra tik dar 4 žmonės, tai pasijuntame tikrai ypatingais svečiais. Ir tikrai savais. Bandome dainuoti kartu. Visi nusiteikę itin draugiškai. Visi linksmi. Muzikantai, po beveik kiekvienos dainos, vartoja „gasoline“. Taip jie vadina ne ką kita, o tą patį „Tanduay“. Šįvakar tas gėrimas – jų varomoji jėga. Ir mūsų :) Prieš vidurnaktį jau patys išdrįstam sudainuoti Bon Jovi dainą „Always“. Ir įsivaizduokit - a cappella! Sulaukiam aplodismentų. Turbūt dainavom šauniai - esam savimi patenkinti. Pamirštam, kad Filipinuose dainuoja visi – ir mokantys to meno, ir nemokantys, ir niekam nesakomos pastabos – juk „kas kaip moka, tas taip dainuoja. Nes su daina gyventi linksmiau“.
 
 
Kaina PHP
Apytikslė kaina USD
Apytikslė kaina LTL
Atplaukimas iš Sabang į Port Barton
2000 (2 žm.)*
37
98
1 nakvynė GreenViews (namukas)
600 (2 žm.)
11
30
Island hopping 1
300 (2 žm.)
5,5
15
Island hopping + waterfalls
300 (2 žm.)
5,5
15
Internetas kaimelyje
70 (1 val.)
1,3
3,4
Tanduay
52 (0,7 l)
1
2,7
* plaukėme dviem keturvietėm valtim. Kiekviena jų kainuoja 3 tūkst. PHP (brangoka, bet nelabai yra iš ko rinktis).
 
Vasario 28 d. (pirmadienis)
Port Barton, Cacnipa
 
Kaip ir buvo sutarta, 9:30 prie GreenViews priplaukia Coconut Garden Island Resort’o valtis. Plauksime į Cacnipa salą. Dar papusryčiaujame GreenViews, atsisveikiname (čia buvo labai gera) ir išplaukiam.
Sala mažutė, joje - vienas resort’as. Ir tas įkurdintas paplūdimyje, o už jo – džiunglės, tad bent jau naktį tikrai niekur nepasivaikščiosi… Apsigyvenam dviviečiame ir keturviečiame namukuose. Elektra tiekiama 18:00 – 22:00 val. Vakarienę reikia užsisakyti iš anksto. Pusryčiais taipogi rekomenduojama pasirūpinti iš vakaro. Vieno kurorto monopolija.
19:30, visą dieną praleidę paplūdimyje, visam likusiam vakarui įsitaisom resort’o restoranėlyje. Paulius varto žurnalus, kiti gi kompanionai pliekia kortom, o aš stebiu aplinką ir, kaip kas vakarą, atsiverčiu kelionės dienoraštį.
Resort’o aplinka išpuoselėta. Gėlynai ir žalia, preciziškai nupjauta žolytė, akmenimis išklota aikštelė ir teniso stalas, paplūdimyje įrengta tinklinio aikštelė ir tvarkingai sudėlioti šezlongai, jūra banguojanti… Spalvingai nudažyti nameliai, o už jų – kalnų masyvai, padengti neįžengiamomis džiunglėmis.
Turistai (pagrinde vokiečiai) aptingę, įnikę į knygas ar į alų. Vienas kitas šmaikščiai šnekučiuojasi su restoranėlio darbuotoju, kuris vadina save P.G., ir neslepia priklausąs seksualinėm mažumom. Akies krašteliu ir aš stebiu P.G. Na, juk mūsų šalyje tikrai nepamatysi padavėjo, apsijuosusio liemenį skraiste, seksualiai judinančio klubus ir akivaizdžiai flirtuojančio su turistais-vyrais…
        
 
Kovo 1 d. (antradienis)
Cacnipa
 
Saulei kylant visas resort’as tarsi apiberiamas auksu… Geltona namelių spalva tampa įstabiai geltona. O palmių šakose įsitaiso išdykėliai saulės zuikučiai. Gražu nenusakomai.
Šiandien plauksime į kitoje saloje įsikūrusį žvejų kaimelį. Paulius sakosi norįs pasilikti, ketina „įveikti“ Cacnipa džiungles ir padaryti nepakartojamų kadrų. Išplaukiame. Jūra banguota. Po valandžiukės priplaukiame žvejų kaimelį Albaguen saloje. Smalsiais žvilgsniais mus skrodžia vietinių vaikų akutės. Prie lūšnelių įsitaisę suaugusieji, mumis nelabai domisi… Tuo tarpu žuvį parduodantys žvejai apspinta mus iš visų pusių. Atsiduriame žuvies kvapo pridvisusioje lūšnelėje, kur ant grindų – sudėliotos dėžės. Jose – ledo luitais apdėtas sugautas laimikis. Išsirenkame ketvertą nemenkų žuvelių. Vienas iš vyrukų sutinka mums tą žuvį iškepti Exotic Island paplūdimyje. Taip taip, tos pačios salos, kurioje jau esame buvę pora kartų. Na… …bet dar nesame ten valgę žuvies :) Nusiperkame pomidorų, calamansi (panašus į mini citriną. Teniso kamuoliuko dydžio), sojų padažo, acto, gaiviųjų gėrimų ir, aišku, alaus. Be to, pirmą kartą čia pamatome žalią ovalų vaisių, kurio viduje saldi sultinga violetinė masė ir keletas juodų žvaigždės forma išsidėsčiusių sėklyčių. Dėl to sėklų išsidėstymo šis vaisius ir vadinamas „Star apple“. Paragaujame… Uch, kaip netikėtai skanu! Prisiperkam šių vaisių pilną maišiuką. „Prigriebiam“ ir kokosą su savimi. Būsimasis kepėjas kažkur trumpam dingsta, o mes su savo valtininku išplaukiame į Exotic Island.
 
Po keleto minučių horizonte pamatome mažą kepėjo, vardu Idi, valtelę. Bando mus prisivyti. Pasirodo, jis savo namuose uždėjo virti puodą ryžių. Teks po kurio laiko nuplaukti tų ryžių paimti :) Pasisekė mums, kad Idi - ne tylenis. Tad sužinome ir kiek jis pats vaikų turi, ir kaip pragyvena saloje, ir kiek iš žvejybos uždirba, ir ką lietinguoju sezonu beveikia…
Po gero pusvalanduko, krapnojant lietučiui (gerai, kad saloje yra sukalta šiokia tokia stoginė), kertam ant laužo iškeptą žuvį. Su sojos padažu pagardintais ryžiais, su pomidoriukais. Iš stiklinių lėkščių (Idi tuo pasirūpino). Skanumėlis! Dar dešimt minučių ir, pirštukus apsilaižę, klestelim ant smėlio. Sumerkiam kojas į vandenį… „Very nice, very nice“.
Grįžtam į Cacnipa vakarėjant. Randam Paulių sukaitusį ir įraudusį. Ką tik grįžo iš pasivaikščiojimo po džiungles. Ir nors ir yra džiunglėse praminti du takai, sako, nejauku vienam klaidžioti po nepažįstamą girią.
 
 
Kaina PHP
Apytikslė kaina USD
Apytikslė kaina LTL
Atplaukimas iš Port Barton į Cacnipa
300 (2 žm.)
5,5
15
1 nakvynė Coconut Garden Island Resort (namukas)
870 (2 žm.)
16
42
Plaukimas iki kaimo Albaguen Island ir atgal į Cacnipa
100 (2 žm.)
1,9
5
Žuvis kaime
80 (1 kg)
1,5
4
Užmokestis kepėjui
150 (5 žm.)
2,8
7
 
Kovo 2 d. (trečiadienis)
Cacnipa, El Nido
 
6:30 išplaukiam į El Nido. Turėtume užtrukti 5 val. Vartau kelionių gidą. Rašoma, kad El Nido – vaizdingoje vietoje įsikūręs miestelis, apjuostas aukštų, raukšlėtų, kalkinių uolų. Gatvelės siauros, bet po jas nuolat kursuoja triračiai motociklai. Yra daug mažų parduotuvyčių, daug kavinukių, tuzinas nakvynę teikiančių resort’ų, policijos nuovada, paštas, turistų informacijos centras, viena suvenyrų parduotuvėlė (oho), oro uostas už 6 km… Panašu, kad El Nido - tikras miestelis http://www.elnidotourism.com/. Be to, čia galima nardyti. Žemėlapis išmargintas šimtais aplink El Nido išsimėčiusių salų. Povandeninis pasaulis turėtų būti pritrenkiantis. Galima pėsčiomis žygiuoti iki Makinit Hotspring (karštosios versmės) ar iki Makalitkalit vandens krioklio. Ir vis? tai El Nido. Tikrai bus ką veikti!
Akis neužkliūva už pastraipos, kur patariama turistams ne tik mokėti lanksčiai prisitaikyti prie El Nido aplinkos (apgyvendinimo patogumų, transporto, pan.), bet ir žinoti, jog neverta tikėtis per daug. Įsivaizduojame, kad El Nido galėsime prabūti iki kelionės pabaigos. Juk vien salų kiek aplink...
Apie pietus valtis įplaukią į įlankėlę. Prieš mus - El Nido. Išsilaipiname. Pora iš mūsų pasilieka prie krūvos kuprinių, kiti gi patraukia pakrante į skirtingas puses ieškoti vietos nakvynei. Pasirenkame „Lally and Abet Beach Resort“ (www.lallyandabet.com). Kaip vėliau įsitikinsime, tai – ne pats geriausias variantas, nors daugelio giriamas…
    
 
Kovo 3 d. (ketvirtadienis)
El Nido
 
Per pusryčius Lally & Abet nutariame šiandien samdyti šio resort’o valtininkus ir plaukti Island hopping. Salos tarsi sugrupuotos į penkias grupes – Tour 1, Tour 2, Tour 3, Tour 4 ir Tour 5. Aišku, galima ir individualų maršrutėlį susidėlioti. Bet mes nutariame pradėti nuo pradžių. Pasirenkame Tour 1 – Small Lagoon, Big Lagoon ir Intatula Island. Įskaičiuoti ir pietūs. Mūsų valtininkai – tingūs ir, kaip galima spręsti pagal valties būklę, labai netvarkingi vaikigaliai.
Atplukdę mus į Intatula, paskubomis ant ugnies iškepę mums priklausantį davinį, drybso po medžiu. Pagamintais pietumis nusiviliame. Tiesiog sugadintas maistas – ant ugnies iškepta vištiena su apanglėjusiais krašteliais ir pusiau žalia žuvis… O dar kai pastebim, kad tuo pačiu peiliu, kuriuo ką tik pjaustė mums skirtą maistą, vienas vaikėzas krapštosi panages, tai suvisai neskanu pasidaro.
Grįžtame miestelin. Nutariame iš Lally & Abet daugiau nieko nepirkti. Na, nebent šio resort’o restoranėlyje pusryčiauti…
Kavinėje Artcafe (www.geocities.com/elnidoboutiqueandartcafe) užsisakome rytojui Tour B (čia salos sugrupuotos į tris grupes A, B ir C). Tour B – „caves and beaches“.
Artcafe įsikūrusi virš nedidelės suvenyrų parduotuvėlės – El Nido Boutique. Kavinė mėgiama turistų ne vien dėl to, kad čia galima rasti visą reikalingą informaciją, rezervuotis lėktuvo bilietus, užsisakyti įvairias iškylas, išplaukimus į salas ar, taip vadinamą, saulėlydžio iškylą, bet ir tuo, kad čia galima gauti šviežiai keptos duonos ir namuose gaminto jogurto. Kavinėje šeimininkauja britė. Bet tvarka čia vokiška. Esame „įrašomi“ į lentą - „private Tour B for Ruslanas & Co“, paliekame užstatą (100 PHP/žm.).
Pakeliui į „Squidos Restaurant“, kurį šįvakar pasirenkam vakarienei, Liudas su Jordan’u išragauja gatvėje parduodamus mėsos vėrinukus (po 5 PHP). Nepraleidžia progos užeiti į kažin kokią kamurkę, kur užkanda vietinių pagaminto maisto, turbūt nuo ryto laikomo ant lentynos išrikiuotose puodynėse. Sako, kad skanu.
Squidos Restaurant vertas pagyrimo. Maistas super. Savininkas – prancūzas. Kiek jį matėm, tiek buvo įkaušęs ir linksmas. Musėt blaivus jis būna tik rytais – tas kelias valandėles, kol atsikelia ir ateina į savo barą. Tad visas vadeles savo rankose laiko jo (be vienos dienos) žmona. Abu jie tvirtina, kad lietuvių jų restorane dar nėra buvę. Na, sakosi, kad jiems apskritai nėra tekę sutikti iš Lietuvos atsibeldusių turistų. Šypsomės. Gera būti pirmiesiems :)
22:30 sėdime Lally & Abet terasoje. Svaigstame… Vaizdas į jūrą. Bet tamsoje jos nesimato :) Už tai puikiai girdisi, kaip bangos teliūskuoja į krantą. Šalia sėdi kaimynystėj apsistojusių vokiečių porelė. Vieni su kitais dalijamės savo filipinietiška patirtimi. Bekalbant suklūstame – girdisi, kaip stogu (virš mūsų galvų) kažkas prabėga. Kaimynai vokiečiai su tuo „kažkuo“ jau susidūrę, tai žiurkės. Mums patariama jokiu būdu kambariuose nelaikyti maisto. Hm…
Taip beplepėdami ir begurkšnodami (kyla klausimų, ką gurkšnojam?) sulaukiam vidurnakčio…
Užverčiu dienoraštį.
 
Toliau skaityti III dalį :)

Aprašė: Dushke

Programavimas: Andrius Stanaitis.   Programavimas