FILIPINAI. III DALIS

Vilnius – Maskva - Dubajus – Manila – Palawan sala - Manila - Dubajus – Maskva - Vilnius

Keliavo: Loreta, Paulius, Gintarė, Jordan’as, Liudas (Ruslanas) ir aš – Dushke (Aida)

Pusryčiauti einame į Artcafe. Pakeliui aplenkiam didelį būrį mokinukų, kurie mušdami būgnus, žygiuoja per miestelį. Iškėlę plakatus, raginančius sustabdyti prieš vaikus naudojamą smurtą ir prievartą. Tema labai rimta, bet vaikai yra vaikai. Ir pamatę mus, vėl visa gerkle plyšauja „hello, what’s your name?“.

Po valandėlės atplaukiam į Tabunan įlankėlę. Pietų metas. Berniukai-valtininkai kepa žuvį... O mes tinginiaujame. Sako, reikia trijų savaičių atostogų, kad visiškai „atsijungtum“ nuo darbų. Aš jau dabar „atsijungusi“ :)

Praplaukiam Lagen salą. Tai viena didžiausių Bacuit archipelago salų, kurioje įsikūręs prašmatnus Lagen Island Resort’as. Norint apsigyventi tame resort’e, reikėtų pakloti apie 300 USD (žmogui). Na, ne mums. Kol kas :) Kol kas mums didžiausias lobis ir įstabiausias gėris yra tai, ko nėra Lietuvoj. Saulė. Jos šiluma. Apytušti balto smėlio paplūdimiai. Palmėmis nusagstytos uolinės salų atodangos. Tai yra penkios žvaigždutės!

Paskutinis sustojimas Inbuyatan saloje, šauniųjų mūsų berniukų-valtininkų padovanoti meistriškai iš Pitogo palmės lapo padaryti (tik merginoms) žiogeliai, mūsų šypsenos ir… …ir jau laikas plaukti atgal į miestelį.

19:15 esame Squidos. Vėl. Šįvakar užsisakome omarų (angl. lobsters).

Tai stambieji jūros vėžiai. Tikras delikatesas. Nors tos skaniosios mėsytės omare ne tiek ir daug, lėkštėje pasilikęs jo kiautas įspūdingas. Užsisakom Tanduay. Ir, taip sakant, šauni diena ir jos vainikavimas nuostabia neįprasta vakariene baigiasi visiškai įprastai.

Rytas mus nustebina. Naktį trankęsi vėjai truputį nurimsta ir tik šiek tiek švelniau kedena jūros vandenį. Suprantame, kad ir norėdami, į salas negalėtume išplaukti. Jordan’as apsidžiaugia. Jis jau seniau yra išreiškęs norą bent viena dieną niekur neplaukti, o verčiau po miestelį paslampinėti. Tad šią dieną skiriam slampinėjimui.

Klaidžiojame po El nido gatveles. Dar pora kartų – ir žinosime mintinai, kas už kurio kampo yra. Miestelis, iš tikrųjų, ne toks, kokį tikėjomės jį būsiant. Dienos metu jis visai kitoks. Didelėmis palomis apdangstyti prekystaliai. Prislopę garsai. Ne tokie aštrūs kvapai. Pasieniais prisnūdę vietiniai. Po kelio dulkes tingiai besivoliojantys murzini, žaizdoti šunėkai. Kartkartėm vis pasigirstantis gaidžių kakariekavimas... Rami kaimietiška kasdienybė.

Einame į šiaurę nuo Lally & Abet. Turėtume prieiti žvejų kaimelį. Bet nepanašu, kad kaimelyje, kurį ne už ilgo prieiname, gyventų žvejai. Tad grįžtame atgal. Susistabdome triračius motociklus. Važiuojame į pietuose esantį Corong Corong Bay. Paplūdimys kokių 300 metrų. Nusėtas mažų suręstų lūšnelių. Į šį kaimelį iš El Nido atvežami nardytojai. Galima paprašyti pavienių žvejų, kad nuplukdytų į vieną ar kitą paplūdimį (artimiausi Seven Commandos ir Lapus-Lapus paplūdimiai). Bet mes tvirtai apsisprendę šiandien niekur neplaukti.

Pastebime krepšinio aikštelę. Kamuolį į krepšį mėto būrys vaikų. Jiems nė motais, kad kartkartėm į aikštelę įtipena prie medžio pririšta kiaulė. Mums irgi nė motais :) sužaidžiam su vaikais. Išlenkiam alaus, pasivaikštom ir grįžtam į miestelį.

Vakarienei pasirenkame „Shipwrecked Bar & Restaurant“ (netoli Artcafe). Kol kas esam vieninteliai klientai. Tik niekas neskuba mūsų aptarnauti. Sėdime prie pat lango (bestiklio). Nuo jūros pučia nemenkas briziukas. Užsisakome valgyti. Vieningai nutariame, kad mėsos – vištienos, kiaulienos, jautienos ir pan. patiekalai čia geriausi, o jūros gėrybes skaniausiai gamina Squidos. Be to, čia didelis alkoholinių kokteilių pasirinkimas, o romo ir kolos kokteiliukas kainuoja tik 20PHP. Yra ir biliardo stalas. Būtinai kurį vakarą ateisim pažaisti.

Pratęsti einame į Squidos. Aplink stalelius – tie patys užvakar ir vakar čia matyti veidai. Rodos, kad ši vieta pati populiariausia turistų tarpe. Prie vieno stalo sėdi įdomi, jau irgi čia matyta, trijulė. Baltaodis turistas, graži jauna filipinietė ir jos mama. Liudas sako yra skaitęs, kad Filipinuose taip jau būna – jei „pakabini“ kokią mergaičiukę ir ją kur nors pasikvieti, tai dažnai kartu „tempiasi“ ne tik mama, bet ir visa jos šeima.

Šiandien klausome pasakojimo apie Nik-niks. Taip Filipinuose vadinamos smėlio muselės (žodeliu apie tai buvau užsiminusi pasakojimo pradžioje). Palawan’e šie padarai (vabzdžiai) itin aktyvūs. Dažnam pranešime apie masinius smėlio muselių antplūdžius (ir, aišku, įkandimus) minimas Sabang, Port Barton ir El Nido. Aktyviausi šie kandantys vabzdžiai būna auštant. Atrodo jie štai taip.

Baltai juodi gyviai su dviem pakeltais pūkuotais sparneliais. Savo išvaizda primenantys mažą uodą, šie nedidukai 1-2 mm ilgio gyviai sugeba pralįsti pro apsauginį tinklą nuo uodų, jei atranda jame bent menkiausią plyšį. Smėlio muselės vengia vėjo ir lietaus. Veisiasi smėlyje. Jų įkandimai palieka paraudimus (panašiai kaip įkandus uodui), niežėjimas trunka keletą dienų. Blogiau būna, jei įkasdamos smėlio muselės palieka ligos užkratą. Taip vadinamą „Leishmania parasite“. Tada rausvoje įkandimo vietoje susiformuoja mazgelis, o iš jo – guzelis, kuris ne už ilgo pradeda pūliuoti atvira žaizda. Kartu kyla temperatūra, svaigsta galva. Tokius įkandimus būtina gydyti.

Gerai, kad specialiu tepaliuku (ir kitokiais repelentais) apsirūpinome Puerto Princessa prekybos centre NCCC. Ne taip baugina pasakojimai. Juolab, kad prancūzas „nuramina“ mus, sako, kad žymiai pavojingesni nei Nik-niks yra šimtakojų įkandimai. Didelis randas ant jo kojos neleidžia tuo abejoti...

Jau naktį suprantu, kad Tour C rezervaciją teks atšaukti. Veik visą naktį nesudedu bluosto. Mano vyras irgi nemiega. Klausomės šėlstančios jūros... ...ir lietaus šnarėjimo palmių lapuose. Gerai, kad prieš miegą uždariau langines. Bent jau jos netrinkčioja į namelio sienas.

Praaušus vis dar lyja. Lietaus lašai plekšena į kieme susikaupusiais balutes. Jūros bangos, vėjo genamos, atsirita iki pat resort’o tvoros. Dangus apniukęs. Pakibę pilki apsunkę debesys... Ir nors dangaus krašteliuose matosi šviesesni plyšiukai, vargu bau ar tie tingūs debesys greitai išsisklaidys.

Akivaizdu, kad į jūrą šiandien niekas neplauks. Sako, kad dar kelios dienos gali būti tokios vėjuotos. Tai mane truputį nuliūdina. Nesinori vėl „šlifuoti“ El Nido gatvelių. Bet kito plano nėra. Vaikinai, rodos, nudžiunga. Tai, kad ir šiandien liekame miestelyje, suteikia mums puikią galimybę pamatyti gaidžių kovas! Kaip tik šiandien jos rengiamos!

Na, nors gaidžių kovos Filipinuose yra legalios ir netgi vadinamos antrąja nacionaline sporto šaka (po krepšinio), mes nelengvai surandame vietą El Nido, kur jos vyksta. Ar reaguodami į tai, kad mes užsieniečiai, ar į tai, kad mūsų kompanijoje trys merginos, vietiniai nenoriai nurodo vietą, kur rengiamos gaidžių kautynės. Gal tikrai jiems keista matyti merginas, pasiryžusias stebėti gaidžių kovas, mat absoliuti dauguma Filipinų moterų nėra mačiusios to kruvino reginio. To, aišku, nepasakytum apie vyrus. Daugumai jų tai – gyvenimo būdas. Iš to jie pelnosi duoną. Gaidžių kovos čia yra verslas. Teko skaityti, kad kovinių gaidžių augintojai – vieni turtingiausių žmonių Filipinuose.

Gaidžių ringas (pavadinkim jį taip) suręstas giliausiame miestelio sodybos kieme. Aplink jį – kelios dešimtys stebėtojų. Moterų nėra. Visi stebėtojai – vyriškos giminės atstovai. Nuo vaikų iki garbaus amžiaus sulaukusių filipiniečių. Minia šurmuliuoja. O kovosiančių gaidžių savininkai susikaupę. Nuo to, ar jų gaidys laimės ar pralaimės kautynes, priklauso jų šeimos gerovė.

Nuo gaidžių kojų nuimamos plastmasinės apsaugos ir pritaisomi aštrūs peiliukai (tai jais šokinėdami jie sužeidžia vienas kitą). Gladiatoriai suleidžiami į ringą. Pašiaušia plunksnas... Sekundę stebeilija vienas į kitą. Strykteli. Kartą... Antrą... Trečią… Blyksteli peiliuko ašmenys... Dar minutė ir ant ringo smėlio ištrykšta kraujas. Minia aplink ringą nuščiūva. Vienas gaidys sužeistas. Kuris?! Tylą pertraukia tų, kurie statė už laimėjusį gaidį, euforija.

Pralaimėjusio gaidžio savininkas pasilenkia prie negyvo savo augintinio, privalu jį atiduoti nugalėjusio gaidžio savininkui. Pastarasis greičiausiai nukautąjį atiduos (ar parduos) kuriam nors bariukui. O po to kuris nors turistas sudoros nelaimėlį pietums... Tokia nelemta baigtis...

Užsukame į paplūdimyje įsikūrusį restoranėlį „Blue Carrot“. Aptarinėjam tik ką matytas gaidžių kovas. O aš vis galvoju, kodėl tas kruvinas reginys taip kaitina vyrų kraują? Ko iš tiesų reikia vyrams? Bet gana apie tai.

20:30 ateinam į „Shipwrecked Bar & Restaurant“. Bevakarieniaudami ir bežaisdami biliardą apsisprendžiame: El Nido pamatėme užtektinai, tikėtis, kad jūra nurims ir rytoj galėsime plaukti po salas, neverta, tad rytoj važiuojam į Taytay.

	Kaina PHP	Apytikslė kaina USD	Apytikslė kaina LTL
Atplaukimas iš Cacnipa į El Nido	2000 (2 žm.)	37	100
1 nakvynė Lally and Abet Beach Resort (dvivietis kambarys)	660 (2 žm.)	12	31
Internetas miestelyje	100 (1 val.)	1,9	5
Island hopping (iš Lally & Abet) - Tour 1, + lunch	800 (2 žm.)	15	38
Island hopping (iš Artcafe) – Tour B, + lunch	900 (2 žm.)	17	43
1 kg (apie 5 vnt.) omarų Squidos Beje, tai pati brangiausia jūros gėrybė	800	15	39
Tricycle nuo Lally&Abet iki Corong Corong Bay	10 (2 žm.)	0,2	0,5
Biliardo partija „Shipwrecked Bar & Restaurant“	5	0,1	0,25

Papusryčiaujam, atsiskaitom su Lally & Abet ir 8:45 susiropščiam į pilnutėlį autobusą. Tiesa, mudu su Liudu buvom paskutiniai įlipę į autobusą, mat Lally & Abet administracijos mergaitė labai ilgai ieškojo mums grąžos. Tiesą sakant, iš pradžių ji net neieškojo grąžos, tikėjosi, kad mes tuos pinigėlius paliksime jai kaip arbatpinigius. Na... Tegul tai tik suknisti šimtas pesų, bet bent jau aš laikausi principo palikti arbatpinigius tiems, kas tikrai to nusipelno. O Lally & Abet į „nusipelniusiųjų“ kategoriją nepapuola. Deja.

Autobuso vairuotojas kažką pašūkavęs filipinietiškai, greitai mums suranda šešias vietas. Kuprines sukrovę ant autobuso stogo, įsitaisome mums atlaisvintose sėdynėse. Prie Pauliaus sėdynės pririštas margaplunksnis gaidys. Sakyčiau, kiek per daug egzotikos. Mūsų prašymu tas padarėlis patalpinamas autobuso bagažinėje. Bet tas gaidys – anokia egzotika – nuvažiavus keletą kilometrų ir autobusui sustojus pakelėje, matome kaip ant autobuso stogo užkeliama kiaulė. Taip taip. Kaip tik ten, kur ir mūsų kuprinės :) Toks jausmas, kad filipiniečiai keliauja su visa savo manta. Su vaikais, su didžiausiais maišais, su savo naminiais augintiniais... ..tuo žvyruotu, duobėtu keliu. Daugelis pakeleivių prisidengia veidus skarelėmis. Pasekame jų pavyzdžiu.

Kelyje užtrukę apie 2 ½ val., išlipame Taytay. Tai – senoji Palawan’o sostinė. Čia yra išlikusios dar Ispanų kolonizacijos laikais (1667 m.) statyto forto liekanos. Yra ir bažnyčia, kuriai daugiau nei 300 metų. O vat kelionių gido teiginį, kad „there are numerous shops with a suprisingly wide range of goods“ galiu drąsiai paneigti. Čia net normalią (švarią) kavinukę sunku rasti. Jeigu ne Taytay šiaurėje esantis Sandoval oro uostas, vargu bau, ar turistai užsuktų į Taytay.

Dar būnant El Nido Squidos šeimininkas rekomendavo nuvykus į Taytay apsistoti jo draugui (prancūzui) priklausančiame resort’e „Casa Rosa“. Į rekomendacijas mes visada atsižvelgiame. Užlipus į kalvą, ant kurios įsikūręs Casa Rosa, atsivėręs vaizdas užgniaužia kvapą… Žemai, lyg ant delno, tas senasis fortas. Už jo – beribė banguojanti jūra. Tolumoj horizonte – rūke skendinčios kalvotos salos. O čia pat, kalvos papėdėje viena šalia kitos sugrūstos varganos lūšnelės. Visas Taytay prieš akis. Gražu nenusakomai.

Resort’o šeimininkai – prancūzas Thierry, gyvenantis Filipinuose jau 19 metų, ir jo filipinietė žmona Rose. Kažkada Thierry ir Rose priklausė Flower sala. Jie ten buvo įkūrę Flower Island Resort. Bet kai šeimoje atsirado 8 mažyliai, norom nenorom, Thierry teko rinktis sėslesnį gyvenimo būdą.

Casa Rosa yra du kotedžai su TV, vienas be TV ir tuzinas kambariukų su bendra vonia. Įsikuriame kotedžiukuose. Sąlygos puikios! Ateiname užkasti į Casa Rosa restoraną. Čia aukštai vėjuota… Thierry mano, kad ir rytoj, ir gal dar pora dienų bus taip pat vėjuota, kaip ir šiandien. Mat dabar prasidėjęs „windy“ sezonas. Tos mažos bangelės jūroje (na, mažos jos mums tik iš viršaus atrodo) prilyginamos štormui.

Pabundu anksti. Nors namelio langai įstiklinti (izoliacija turėtų būti pakankamai gera), siautėjantis vėjas neleidžia miegoti. Rodos, jis dar stipresnis nei vakar. Iš namelių išlenda kompanionai. Slenkam pusryčiauti. Ir vėl neduodam šeimininkui ramybės – žūtbūt norim išplaukti į jūrą. Juk bangelės atrodo tokios nedidukės! Jis vadina mus bepročiais, sako, kad esame „crazy tourists“, bet kažkam paskambina ir po valandėlės jaunas filipinietis išsitaršiusiais plaukais užkopia į kalvą. Sako, kad jūra tikrai banguota, bet plaukti nepavojinga. Tą mes ir norėjome išgirsti. Plaukiame. Bandom suderėti kainą. Jis gudriai nusišypso ir paprašo beveik dvigubai didesnės sumos nei kad rašoma kelionių gide... Bet mums gi jūra iki kelių. Sukertam rankom. Vaikinukas išbėga ruošti valties. O mes pasiėmę maudymosi reikmenis, įkandin nusileidžiam į prieplauką.

Valtis paruošta. Šiaip taip į ją sulipam. Dėl didelio bangavimo valtis negali priplaukti prie pat molo, tad į ją patenkam per kita, mažesnė valtelę. Susėdam ant denio. Kitų vietų nėra. Na, tiesa, Liudas užsiropščia ant vairininko būdelės. Valtis nepritaikyta turistams. Su ja į aplinkines saleles iš Taytay plukdomi ryžiai ir kiti maisto produktai. Bet mums tai nė motais. Plaukiam!

Na… …plaukimo žodžiais nenusakysi… Tai tikrai ne tas ramus pasisiūbavimas per jūrą. Bangos… Apie 1,5 m aukščio. Sulig kiekviena banga valties priekis pakyla į viršų ir teškiasi į kitą bangą, šliūkšteldamas ant mūsų nemenką pliūpsnį vandens. Maža nepasirodo. Sėdim kiaurai permirkę. Ir kuomet pamatau, kaip vienas iš valtininkų, kuris, demonstruodamas savo drąsą, sėdi ant valties priekio, iki pusės panyra į bangą (kartu su valties pirmagaliu), nusisuku. Nenoriu to matyti. Dabar, kuomet sėdžiu atsukusi jūrai nugarą, jaučiuosi kiek drąsiau. Nors pamažu imu tirtėti. Iš šalčio. Ir baimės. Kitos merginos irgi atrodo išsigandusios. Įsitvėrusios kur papuolę. Permirkusios. Vaikinai, nors irgi šlapi iki paskutinio siūlelio, atrodo kiek ramesni. Pauliaus ramumas mane net stebina. Byčiuks mintyse „primetęs“, kad sudužus valčiai nebūtų sudėtinga į kurią nors salą nuplaukti, ir sėdi sau ramus. Atsisuku pažiūrėti, ar dar toli plaukti iki artimiausio kranto. Banga, rodos, to tik ir laukė - į veidą šliūkšteli vandens… Bet spėju pamatyti, kad plaukti liko nedaug. Na, gal 15 minučių.

Pagaliau priplaukiam Elephant salą. Inkaras išmetamas kiek tolėliau nuo kranto. Mūsų valtininkai moja ant kranto vaikštinėjantiem geziukam. Dar pora minučių... Matom kaip į ruošiama mažesnė valtelė, kuri mus (dar neatsigavusius po tokio „įspūdingo“ plaukimo) paims ir nuplukdys į krantą. Čia mudu su Jordan’u sumojam, kad „velniam“ laukti kol ta valtelė priplauks. Juk ir taip esam kiaurai permirkę. Tad dviese šokam į vandenį ir po keleto minučių pasiekiam krantą. Vis dar tirtu. Tokių ekstremalių pojūčių nesu gyvenime turėjusi. Kol kas nenoriu nieko sakyti. Kai nurimstu (visi nurimstame), apsidairau. Iškilusiose uolose gausu paukščių lizdų. Dėl to ši sala saugoma policijos. Mat joje kas tris mėnesius renkami paukščių lizdai. Lizdai reikalingi tam, kad būtų iš ko gaminti Nido sriubą, itin populiarią kiniečių tarpe. Mat šie šventai tiki, kad paukščių seilės turi gydomųjų savybių (pas juos tokia sriuba populiari jau nuo XVII amžiaus). „Nido“ išvertus iš ispanų kalbos reiškia „lizdas“.

Norite tikėkit, norit ne, bet tas balkšvas puodelio formos lizdelis kainuoja didelius pinigus. Kilogramas tokių lizdų Maniloje kainuoja per 200 tūkst. PHP (~ 3,7 tūkst. USD), o tarptautinėje rinkoje kaina gali siekti 400 tūkst. PHP už kg. Sako, kad per metus vienas žmogus gali surinkti apie 20 kg paukščių lizdų.

Iš esmės, lizdas – tai išdžiovintos mažų vienspalvių paukštelių (angl. swifts) seilės. Paprastai tie paukščiai, kurių itin gausu Palawan’e, atėjus laikui perėti, naudodami savo seiles suneria puodelio formos lizdą, kuris ir vertingas dėl tų seilių. Saloje gyvena keliasdešimt „geziukų“, kurie taip ir dirba – atėjus laikui kariasi į uolas ir iš uolų įplyšimų renka paukščių lizdus.

Na, ką gi... O mes tai mėgaujamės ramaus paplūdimio malonumais. Jokio vėjo, kuris jau buvo bepradedąs įkyrėti... Vaikštinėjame, į saulę vėpsome, šonus kaitinam... Nueiname iki mažosios lagūnos, išsimaudome oloje esančiame 10 m skersmens ir 6 m gylio baseiniuke, kuriame gėlas vanduo sumišęs su jūros vandeniu, ir išplaukiam atgal į Taytay.

Laikas taip greitai bėga. Dabar 16:00. Skrodžiam bangų viršumi. Viena banga iškelia mūsų valtį į viršų, kita – vėl ją „pagauna“ ir neša kranto link. Jokio ekstremalumo. Grįžtam plačiai besišypsodami. Su Liudu nutariame, kad šiandien gera diena švęsti. O ir progų keletas. Dar neatšvęstos vestuvės. Tarptautinė moters diena. Na, ir tas sėkmingai pasibaigęs šiandieninis plaukimas jūra tegul irgi bus proga šventei...

Užsakom vakarienę. Thierry ir Rose, supratę, kad tai ne paprasta vakarienė, fantastiškai paruošia stalą. Nukrauna lėkštėmis, pilnomis garuojančio maisto. Dvi didžiausios lėkštės karališkųjų krevečių (paruoštų su česnaku ir sviestu), dvi didžiausios lėkštės ryžių (su daržovėmis ir su česnaku), didžiausias bliūdas virtų bulvių su virta mėsyte (specialiai Gintarytei) ir didelis dubuo pjaustytų vaisų (man). Pamerkiama gėlių puokštytė stalo vidury. Užsisakome Tanduay. Du didelius butelaičius. Aš gurkšnoju Tanduay su ananasų sultimis (tinka), bet ne už ilgo prisijungiu prie likusiųjų, ištikimų Tanduay & Coke.

Pagalvoju, kad dabar gera proga išsitraukti dienoraštį. Mat įspūdžių begalė. Primarginu… Pritariu Liudui: „Paulius – molodec bachūras, kad atrado Filipinus“. Pritariu Pauliui: „Taip keliauti, pajausti vietinę dvasią. Su šūdais ir su gaidžiais. Super“. Pritariu Gintarei: „Negalim skųstis, kad blogai gyvenam, kai matom, kaip skurdžiai žmonės čia gyvena“. Pritariu Loretai: „Mus saugo jos mamos įduota šventintos Agotos duonos riekelė“. Pritariu Jordan’ui: „Very nice, very nice“. Pritariu… Pritariu… Jau gerokai po vidurnakčio. Užverčiu dienoraštį.

	Kaina PHP	Apytikslė kaina USD	Apytikslė kaina LTL
Autobusas iš El Nido į Tay Tay	300 (2 žm.)	5,5	15
1 nakvynė Casa Rosa (cottege be TV)	800 (2 žm.)	15	39
1 nakvynė Casa Rosa (cottege su TV)	1000 (2 žm.)	18,5	48
Plaukimas iki Elephant Island ir atgal	2500 (6 žm.)	46	119
„Šventinė“ vakarienė Casa Rosa (maistas ir alkoholis)	600 (2 žm.)	11	29

Šiandien išsiskiriam su Loreta ir Pauliumi. Jie pasilieka Taytay. Rytoj skris į Manilą ir likusį laiką iki penktadienio vakaro (išskrendam iš Filipinų penktadienį apie 23 val.) skirs shopping’ui. Tuo tarpu mes nenusiteikę grįžti į Manilą. Tad traukiam atgal į Puerto Princessa, bandysim dar bent vieną dieną „pagaudyti“ saulę ir skrisime į Manilą tik penktadienį po pietų.

Papusryčiaujam. Porai dienų atsisveikinam su Loreta ir Pauliumi. Padėkojam Thierry ir Rose už jų puikų resort’ą, už nuostabią vakarienę, tiesiog už fantastiškai praleistą laiką ir 9 val. išvažiuojam iš Taytay. Į Puerto Princessa.

Po trijų valandų autobusas dešimčiai minučių sustoja Roxas. Mudu su Liudu neiškenčiam (gana jau to važiavimo dulkėtais keliais). Nutariame pasilikti Roxas ir nuplaukti į Coco-Loco salą. Jordan’as su Gintare, šiek tiek pasvarstę, nutaria atstumą iki Puerto Princessa įveikti šiandien. Tad paskubom sutariam, kad jie apsistos tame pačiame Puerto Princessa viešbutyje Admiral, kad nupirks lėktuvo bilietus į Manilą, kad rytoj iš Honda Bay išplaukę Island hopping, bus vienoje saloje, o mes prie jų prisijungsime… Tiek. Kaip nors surasime vieni kitus.

Su triračiu motociklu nuvažiuojame iki prieplaukos. Čia yra Coco-Loco informacijos centras. Už pusvalandžio išplaukiame ir netrukus priplaukiame Coco-Loco Island. Tai rifų sala su balto smėlio paplūdimiu ir nuostabiais gyvais koralais toliau nuo kranto. Numetę kuprines mums skirtame namelyje, išbėgame į paplūdimį. Mano vyras snorkel’ina. Sako, kad tokių gražių koralų dar niekur nėra matęs. Vėl ir vėl dedasi nardymo kaukę ir panyra į vandenį… Aš tuo tarpu mėgaujuosi absoliučia vienatve paplūdimyje.

Saloje vienas resort’as – Coco-Loco resort. Užimantis ne itin didelį plotą. Čia pastatyta daug kotedžiukų, kuriems, mano nuomone, verkiant reikalingas remontas. Nors kosmetinis. Teritorijoje įrengta krepšinio aikštelė, tinklinio aikštė. Yra stalo teniso stalas, biliardo stalas. Nardymo centriukas. Organizuojamos iškylos valtimis… Žodžiu, rūpinamasi turistų užimtumu. Gera būtų, jei čia būtume visi atkakę. Dviem liūdnoka…

Pareinam į savo kotedžiuką. Vyras pasilieka lauke. Aš palendu po dušu ir eidama į lauką pas vyrą nulaužiu durų rankeną. Metalinę. Neblogai. „Strong woman“ :) Atsigulam. Vartomės ant šiaudinio čiužinio… Rytoj ryte išplauksime.

	Kaina PHP	Apytikslė kaina USD	Apytikslė kaina LTL
Autobusas iš Tay Tay į Roxas	300 (2 žm.)	5,5	15
Autobusas iš Tay Tay į Puerto Princessa	300 (2 žm.)	5,5	15
1 nakvynė Coco-Loco Resort (cottege, breakfast and lunch; + boat transfer)	2400 (2 žm.)	45	115