 |
 |
|
 |
|
 |
|
Meksika.
2004 m. lapkričio 01 d. - lapkričio 22 d.
Keliavo Liudvikas, Renata, Linas ir Aida
Dia de los Muertes: lapkričio 1d.
9 vakaro, nuotaika gera, sulipame į baltą Mercedes mikroautobusą ir pajudame link Varšuvos. Mes - keturiese: Liudvikas, Renata, Linas ir Aida. Kompanija- seniai patikrinta Tuniso dykumose ir Tailando naktiniuose traukiniuose, tad nuotaika puiki, mikroautobuso tamsoje tyliai trakšteli defloruojama viskio talpa. Pajudame.
Daiktų nedaug- Linas su Aida turi po vieną kuprinę, mes su Renata- vieną didesnę su drabužiais, plius nedidelę mokyklinio formato foto/video aparatūrai, alkoholiui, fenui ir kitoms trapioms ir neišvengiamoms gėrybėms. Daiktų daug neėmėme puikiai suprasdami, kad drabužių trims savaitėms nepasiimsi, tad teks naudotis skalbyklų paslaugomis. O jei taip- kam krūva drabužių?
Kelione į Varšuvą nūnai nieko nesudominsi, keturios valandos, praleistos Heathrow, taipogi ne trileris. Taigi- Mexico D.F. (Districto Federale), didžiausias pasaulio miestas 2,4 km aukštyje, beveik 30 mln. gyventojų. Latinosai, kaip ir reikėjo tikėtis, gringos pasitiko nedidele afera. Tik nuėję prie „Taxi autorizado“ buvome išmaudyti. Priėję taksistai po nosim pakišo pažymėjimus, oficialius kainoraščius ir skubiai eskortavo į didžiulį Dodge mikroautobusą. Tik juo važiuodami supratome apgaulę- mums įkišo pačią brangiausią taksi paslaugą. Sumokėjome 400 pesų (40 USD), vietoj 140 pesų, kuriuos būtumėme sumokėję sėdę į paprastą lengvąjį automobilį. Ką gi, už vieną muštą dešimt nemuštų duoda- vėlesnėms panašaus pobūdžio provokacijomis jau nebepasidavėme.
Mexico D.F. Miestas nenustebino mastais, apimtimis, neužmušė keturaukštėmis betono džiunglėmis. Važiuodami 11 vakaro stebėjomės, kad Mexikas panašesnis į Rygą nei į Bangkoką. Beje, ir vėliau tų trisdešimties milijonų nematėme- matyt todėl, kad miestas didelis plotu, ir nėra baisios gyventojų koncentracijos.
 ... |
 ... |
Penkiolika minučių taksi ir mes- prie viešbučio, Mexiko senamiestyje. Hotel Isabel – Rough Guide‘o rekomenduotas viešbutis geroje vietoje už gerą 25 USD kambario kainą. Tik įėję supratome neapsirikę, nors viešbutis aiškiai matęs geresnių laikų. Kolonijinė užpraeito amžiaus dvasia tiesiog kvėpavome- senovinis pastatas, beveik 5 metrų aukščio lubos, vidinis uždaras kiemas ir 30-40 m2 ploto kambariai su ant grandinės kabančiais šviestuvais mus taip sužavėjo, kad nekreipėme jokio dėmesio į tikrai nušiurusį interjerą. Dušai- švarūs ir tvarkingi, yra seifas- daugiau nieko nereikia.
Dušas, ir nepaisant 35 valandų kelionės, velkamės į miestą. Mieste- fiesta: atvykome lapkričio pirmąją, Mirusiųjų Dieną. Nušliaužiame iki centrinės aikštės- Zocalo, miesto ir senamiesčio istorinio centro. Minios žmonių, eilės automobilių su persirengėliais. Kiek pasivaikštome, tačiau jaučiamės itin nesaugiai- tamsus, nedraugiškas ir pavojingas miestas, 12 nakties, fiesta, o aplink- žmonės, kurie, sprendžiant iš išvaizdos, gali būti arba mašinų vagys, arba narkotikų prekeiviai, o greičiausiai ir viena, ir kitą. Tiek stipri Holivudo filmų įtaka, kad šio stereotipo atsikratėme tik po geros savaitės, kai vis daugiau bendraudami pamažėl supratome, kad jie tik atrodo pavojingai.
Pirmą kartą paragaujame meksikietiško maisto- sūris, plėšyta tortilla, vištiena. Save apgaudinėti pavyko tik minučių penkias- maistas šlykštus. Apie kukurūzines Meksikos virtuvės ypatybes- vėliau ir atskirai. Reikia tik paminėti, jog prie maisto ilgainiui pripratome, bet jo nepamėgome ir vėliau visuomet stengėmės išvengti.
Casa de Moctezuma: Lapkričio 2.
Pusryčiaujame viešbučio Majestic restorane prie Zocalo. Mes- ketvirtame aukšte, prieš akis- Katedra, apačioje- didžiulė aikštė. Pusryčiai brangoki, bet europietiški. Apačioje vis dar vyksta indėniškos Mirusiųjų Dienos apeigos- aikštėje aidi būgnai, kyla smilkalų dūmai, o aikštėje iš gėlių išdėliotas milžiniškas kryžius.
Leidžiamės į aikštę ir traukiame apžiūrėti Katedros ir šalia esančių Montezumos rūmų griuvėsių. Actekų imperatoriaus rūmų vietoje tūlas ispanas Kortesas pasistatė savo casa, ir ilgą laiką buvo manoma, kad Montezumos rūmų nebėra. Turistų ir archeologų džiaugsmui, šis bei tas išliko. Archeologinė vertė, be abejonės, didžiulė, vizualiai- išliko tik pamatai ir keletas archeologinių detalių. Nepaisant to, muziejuje esantis maketas byloja apie buvusius didingus rūmus.
Išlindę iš griuvėsių, pavėpsome į aikštėje šokančius indėnus, ir įtariai besidarydami latino kišenvagių galvažudžių, neriame į metro. Mūsų tikslas- Mechiko Antropologijos muziejus, daugeliui žmonių- vienintelė priežastis pagerbti Mechiką apsilankymu. Metro- nuostabus. Du pesai, neperkrautas, visiškai utilitaristinis ir visiškai aiškus. Išlipame prie didžiausio Mechiko parko- Chatapultec. Kartu su didžiule vietinių žmonių minia neriame į parką. Mes- į muziejų, jie- į pikniką. čia suvokiame didžiausią savo klaidą- nenusipirkome vandens. Ištroškę ir vos gyvi kopiame į didžiulį kalną, tikėdamiesi, kad jo viršūnėje esančiame muziejuje bus galima nusipirkti bent vandens. Viršuje- šokas. Muziejus- ne tas (Meksikos Istorijos), o vandens ten neparduoda. Net nepažiūrėję į tą muziejų, urgzdami ir be kvapo nulėkėme nuo to kalno. Apačioje radome vandens, o mentas paaiškino, kad Antropologijos muziejus- visai kitoje parko pusėje. Sulipome į mikroautobusą, ir nuvažiavome į muziejų. Muziejus- tikrai įspūdingas, praleidome jame apie tris valandas, bet iš esmės tik prabėgome eksponatus. Panašu, kad leksikonai ten suvilko absoliučiai viską, kad rado vertingo per visus archeologinius kasinėjimus visoje Meksikoje.
Vakare- viešbutyje, 0,75 tekilos, supratimas, kokį negerą gėrimą mums Lietuvoje siūlo Sierra ir Sauza pavadinimais, ir miegot.
 |
 |
