 |
 |
|
 |
|
 |
|
Meksika.
2004 m. lapkričio 01 d. - lapkričio 22 d.
Pyramide de la Luna: lapkričio 3.
Anksti ryte- kelionė į Teotichuakana, o jau vakare- planuojamas išvykimas į už 500 km esančia Oaxacą. Teotichuakanas (visur, kur rasau vietinius pavadinimus, rašau netikrindamas spelingo)- pačios didžiausios Meksikos piramidės, o Mėnulio piramidė- lyg ir antra pagal dydį pasaulyje. Kelionė į prie pat Mexico (apie 100 km) esančias piramides- ne mažiau įdomi už pačias piramides. Nusitrenkėme iki paskutinės vienos metro linijos stotelės (Indios Verdes), ten radome milžinišką chaotišką autobusų stotį, o joje- autobusa į Piramides. Nė vieno turisto, visi žiūri į Renatos krūtinę, sulipame į senutėlį autobusą, prisirenka vietinių, pajudame. Mexico priemiesčiai- įspūdingi šlykštumu. Iš senovės actekų nacionalinio gelžbetonio suręsti nebaigti statyti pusnamiai nukloję šlaitą po šlaito lyg šiukšlės Aleksandrijos šiukšlyne prie šiaulių. Vyrauja ryškūs nacionaliniai senovės actekų atspalviai- šiukšlių pilkoji, suodžių tamsiai pilkoji, gelžbetonio šviesiai piloji, armatūros rūdžių rudoji. Beje, kas yra buvęs Turkijoje, puikiai prisimins ir gelžbetoninių namų stogų kyšančius pusmetrius armatūros. Tai va, ten žmonės dar pagražina šitą senovės majų dizaino elementą- ant kyšančių armatūros galų dar po plastmasinį butelį užmauna.
Ką gi, Teotichuakanas- UNESCO, UNICEF, NATO, ES, NBA, Darbo partijos ir visų kitų neįmanomai svarbių organizacijų saugoma pasaulio paveldo vieta, tad ten- gamtos ir švaros oazė su tvarkingais skaldos takeliais, sodintais medžiais ir beveik neįkyriais (bet jų daug) suvenyrų pardavėjais. Nusiperkame po kepurę, ir pirmyn į piramides. šokas- po jas galima laipioti! Iki pat viršaus, beveik kiek nori. Ką gi, nuostabu. Vieta tikrai įspūdinga, piramidės, ypač kai jas pamatai pirmą kartą, daro didžiulį įspūdi. Nors vėliau lankysim griuvėsius daug įspūdingesnėse dekoracijose- kalno viršūnėje ar džiunglėse, Teotichuakanas (ar kaip jis ten), tikrai įspūdingas savo mėnulišku lavos gabalų peizažu. Užsikariame į pačia didžiausią piramidę ir grožimės atsiveriančiais aplink plytinčių lygumų vaizdais. Net nuostabu, kaip tiksliai nufilmuoti filmai apie indėnus- didžiulė žalia lyguma, maži kaimeliai, ir kur ne kur kylantis tiesus dūmų stulpas. Iš toli šiukšlių nesimato, tad Meksika- nuostabi.
Apie 5 vakaro imame taksi į Mexico Tapo autobusų stotį- važiuosime į Oaxacą. „Tapo“- pietinė autobusų stotis, ko gero, pati didžiausia. Yra dar trys, aptarnaujančios atitinkamas kryptis. Tapo- didžiulio riestainio formos pastatas su skyle per vidurį. Ratu išsidėliojusios įvairiausios firmos, ir mes vos nesuklydom- nuėjom į pirmą pasitaikiusią ir užklausėme bilietų. Pasakė laikus, kainą (apie 250 pesų žmogui). Jau traukiau pinigus, kai dingtelėjo paklausti, ar čia bus „primera service“, tipo pirma klasė. Pasirodo- ne! Sako, varykit į ADO kompaniją. ADO pasiūlė kiek brangesnius, bet autobusas atvysta trim valandom anksčiau, ir yra geresnis. čia ir susidūrėme su stebuklingąja Meksikos autobusų sistema. Bagažas priduodamas kaip lėktuve, prie autobuso prieiti galima tik praėjus pro metalo detektorių, ne anksčiau, kaip prieš penkiolika minučių iki „skrydžio“. Autobusai- visiškai nauji Mercedes, Volvo ir Skania, su LCD ekranais, automatiniu padangų slėgio palaikymų ir palydovine greičio ir navigacijos kontrole. Tiek daug vietos neesu matęs nei lėktuvų, nei autobusų sėdynėse. žodžiu, aukščiausias komforto lygis.
Išvykome 6 vakaro, numigome, ir 1 nakties buvome jau Oaxacoje. Taksi už juokingus 20 pesų nuvežė į Antonio‘s hotel.
Oro de Oaxaca: lapkričio 4.
Antonio‘s- nepaprasto grožio viešbutis už kiek aukštą 400 pesų (40 USD) kainą. Pirma naktis buvo nemaloni- gavome labai prastą kambarį pirmame aukšte, kurioduris buvo galima atrakinti pirštu, nes tarp staktos ir durų buvo gero centimetro tarpas. Ne gana to, kambarys- pirmame aukšte, su durimis į vidinį kiemą, pro kurį eina visi viešbučio svečiai. Nepaisant to, ryte paprašę kito kambario be jokių problemų jį gavome, ir jame buvome labai patenkinti. Linui iš karto atiteko nuostabus kambarys ant stogo su didžiuliais langais, tad jame ir leisdavome alkoholinius vakarus.
Oaxaca- miestelis su dvasia. Tik jame pajutome atvykę ne į šiukšlyną, o į tikrą kolonijinę Meksiką su gražiais, senoviniais kolonijiniais pastatais, kolonadomis, išpuoštomis katedromis ir pan. Maistas irgi buvo pakenčiamas, žodžiu, mums ten patiko. Daugybė vietinių genčių indėnų, kuriuos civilizacija akivaizdžiai aplenkia šimto kilometrų spindulių, pardavinėja savo graudžius rankdarbius ir stebina savo ryškiais drabužiais, visiškai holivudiškai indėniška išvaizda, gausa ir žemu ūgių.
Vaikai, kaip ir visuose pietų kraštuose, žavingi iki ašarų. Nors imk ir į Lietuvą vežk- gražūs kaip angelai. Ir kaip jie pasikeičia užaugę...
Diskursas - kontempliacija - diskusija: Kodėl Meksika yra šiukšlynas?
Oaxakoje- pilna turistų, tai- vienas iš pagrindinių turistinių traukos centrų. Oaxaca, panašu, ypač svarbi įvairaus plauko sandalus dėvintiems pagyvenusiems pseudointelektualams-kultūrų mylėtojams, rūkantiems žolę ir bandantiems suprasti peso kaulijančio prasigėrusio indėno vidinį pasaulį. Nebūdami baisūs vietinių kultūrų garbintojai, Oaxacoje labiau žavėjomės ispanų paveldu. Vietinės kultūros apraiškos mums pasirodė perkrautos jau minėtųjų gelžbetonio, statybinių šiukšlių, purvo ir ant sienų ištepliotų „Coca Cola“ architektūrinių aspektų. Vis tik sunku suvokti, kad tauta, kuri nematė karo ir komunizmo tiek pat laiko, kaip ir jų šiauriniai kaimynai, turinti naftos, aukso, vario ir kitų sodo gėrybių, šimtą penkiasdešimt ar pan. nepriklausomybės metų savo šalį sugeba išlaikyti nuolatiniame, pastoviame šiukšlyno stovyje. Nei karo, nei bado, nei komunizmo, nei kitų stichinių nelaimių. Politiškai nekorektiška nuomonė- jie yra tiesiog purvini tinginiai, turėję visas galimybes padaryti iš tos šalies šveicariją, bet tingintys net plytų nuolaužas iš savo kiemo išsivežt.
 |
 |
