 |
 |
|
 |
|
 |
|
Meksika.
2004 m. lapkričio 01 d. - lapkričio 22 d.
Monte Alban: lapkričio 5.
Apžiūrėję Santo Domingo katedrą ir kitas gėrybes, kurias jiems atnešė ispanai, ryte traukiame į Monte Alban. Po gero pusvalandžio itin spalvingos kelionės kartu su vietiniais į tris dalis lūžtančiu autobusu, atvykstame į kalvos papėdę. Užkopę supratome, kad Meksikos nelaimė tame, kad paskutiniai meksikonai, suprantantys apie grožį ir gražią vietą miestui, dėl nežinomų priežasčių apleido savo miestus prieš maždaug 2000 metų.
Monte Alban- Olmekų miestas, pastatytas įtin įspūdingoje vietoje. Itin stačios kalvos viršūnė buvo nukasta, padaryta lygi dviejų futbolo aikščių pieva ir apstatyta piramidėmis, astronominės paskirties pastatais, šventyklomis ir t.t. Vaikinai, kurie įkūrė Monte Alban, aiškiai buvo labai rimti- vanduo į kalną buvo nešiojami rankomis, o miestas valdė didžiulę aplinkinę teritoriją- kalnas stovi trijų didžiulių slėnių suėjimo vietoje. Miesto apleidimo priežastys, kaip ir visur Meksikoje, nežinomos. Atgal grįžome pėsčiomis- apie 10 km pasivaikščiojimas nuokalne, itin nustebinęs vietinius iš mokyklos einančius vaikus.
Vakare- į autobusų stotį. Vyksime į Puerto Escondido, prie Ramiojo vandenyno esantį hipių ir surferių miestelį.
Condominiums Carizallilo: lapkričio 6
12 valandų autobuse mažai nepasirodė. Nepasiėmėm valgyt, buvo labai šalta (kondicionierius), važiavome kalnų serpentinais. Išvažiavę iš Oaxacos apie 10 vakaro, 7 ryte buvome Puerto Escondido. Sukrėtė temperatūrinis skirtumas- Oaxacoje vaikščiojome su megztukais (18-20), Puerto Escondido 7 ryto mus pasitiko gerokai trisdešimt viršijančiu karščiu ir 99 oro drėgnumo procentais. Tikri tropikai.
Sukrentam į taksą ir važiuojame į Condominiums Carizallilo. Tai- dar lietuvoje užsakyta vila-apartamentai ant Ramiojo vandenyno pakrantės. Kelionė taksi neramina- miestelis- tikrai siaubingas šiukšlynas. Tačiau privažiavę savo vilų kompleksą lengviau atsikvėpėme- mūsų jau laukė Demitry, vienas iš maloniausių sutiktų meksikonų, prižiūrintis kanadiečiams priklausantį vilų kompleksą. Storas, lėtas, senas ir nuolat besišypsantis meksikietis užkariavo mūsų širdis, kai iš karto įleidęs mus į apartamentus pasiūlė nusipirkti alaus. Už juokingus 120 pesų gavome užklijuotą dėžę šaltos Koronos, kurią dar profilaktiškai įmetėme į didžiulį amerikietišką šaldytuvą. Dieve saugok Ameriką (šiuo atveju- Kanadą)- tie žmonės moka gyventi ir daryti biznį iš turizmo. Gražus sodas, baseinas, apartamentai- du miegamieji, du tualetai, vienas dušas, svetainė, veranda su sofa ir staliuku, visi įmanomi įrankiai (net mikseriai, mikrobangine ir pan), magnetola, 80 metų popso kastės, žiūronai, biblioteka, hamakas- visko ko reikia geroms atostogoms. Ideali švara, pusbutelis kažkieno paliktos tekilos- džiūgavome kaip vaikai. Ir visa tai- už 75 USD nakčiai, gyvenant keturiese- nepadoriai pigu. Trūko tik vieno ir tik vienam- Linas keiksnojo durnius, nesumontavusius kondicionieriaus. Buvo tik palubės ventiliatoriai. Sunkiau pakeliantiems karštį- tikras pragaras, man- kaifų kaifas.
Linas nusprendė nusiskusti, ir iš kriauklės skylės išlipo pavargęs skorpionas. Gyvenimą baigė balta keramika spindinčiame klozete.
Pasivalkiojom, pamiegojom, į baseiną, į pliažą, pagėrėm, miegot.
Playa Angelito: lapkričio 7.
Pliažas. Kaukė, vamzdelis, žuvys, jūrų ežiai. Alus. Vakare nusipirkome tuno, daržovių, puotavome. Ilsimės.
Yellowfin Atun: lapkričio 8
Plaukiame žvejoti. Vakar Roberto, išvaizdos mažų mažiausiai pliažo kokaino didmenininkas su vagysčių iš butų specializacija, visai padoriai šnekėjo angliškai, nuolat šypsojosi, davė mums gerą 1000 pesų kainą, ir mes sutikome.
Susitikti pliaže sutarėme 6 ryto. Keltis, natūraliai, turėjome 5 ryto. Iš vakaro, natūraliai, prisprogome. Ryte, per stebuklą, Linas pašoko LYGIAI 6 ryto. 6:09 aš jau buvau pliaže ir sutikau ramiai stoviniuojantį Roberto. Jam 9 minutės- šveicariškas punktualumas- jo xebra vėlavo apie 40 minučių (benziną vežė, ar kažką tai). žodžiu 6:30 padėjom jiems nustumti laivelį ir išplaukėme į Ramųjį vandenyną. Viską iš eilės pasakoti beprasmiška- pagrindinių įvykių kronika:
- Laivo priekyje pradeda šokinėti du, trys, keturi delfinai. Visi klykia iš laimės. Delfinus visi matome pirmą kartą
- Liudvikas ištraukia pirmą žuvį. Pavadinimas lyg ir Bonita, dydis- apie 60cm, kokiu 5 kilogramų. Roberto sako- šitą panaudosim jaukui, jei reikės. Jaukui tai jaukui.
- Linas traukia tuną. Supratome Roberto mintį dėl jauko- čia tau ne bonita. Tunas apie 8 kg, kokio metro ilgio, riebus, kelia dviese
- Delfinai suįžūlėjo- jų jau labai daug, šokinėja aplinkui, pasirodo, jų trys rūšys
- Renata ištraukia tuną. Pats didžiausias. Daug cm ir daug kg. Iš karto tampa Lietuvos žvejybos čempionato nugalėtoja/laureate tris kartus. Karpis, sakot, rimta žuvis?
- Sušokam į jūra paplaukiot ir pamyžt. žiūrim, vėžlys sau plūduriuoja (jų nemažai ten, atrodo, kaip kad didelės karvės ant vandens būtų prikakojusios).
- Priplaukiu prie vėžlio, pagaunu už šarvu, tas susinervina, pradeda plaukt. Plaukiu kartu. Priplaukia likusieji. Pakeliu vėžlį, apžiūrim. Vėžlys aiškiai nepatenkintas. Paleidžiam. Toli plaukt nesivargina.
- Grįžtant matome besiporuojančius vėžlius. Nufilmuojame.
Filmuojame skrodžiamą tuną, nešam namo filė, pasidarom valgyt, vakare- į pliažą. Tą tuną ėsim dar tris dienas.
Camarones: lapkričio 9 diena.
Nu nieko neveikėm. Pliažas. Ai, kažkurią dieną matėm delno dydžio tarantulą, plaukuotą, tikrą. Dar buvom turguj ir pirkom krevečių. Virėm.
 |
 |
