Meksika.

2004 m. lapkričio 01 d. - lapkričio 22 d.

Playa Libre: lapkričio 10 diena.

Toliau gaudėm odos vėžį, o vėlai vakare išvykome i Palenque- Majų miestą, tik prieš 80 metų atrastą džiunglėse. Naktis autobuse.

Chiapas Zapatistas: lapkričio 11.

Išlipame San Cristobal De Las Casas. Oro temperatūra- vargiai +10. 7 ryto. Reikia persėsti į autobusą į Palenque- turime tris valandas. Nenoriai išeiname į nykiu pasirodžiusį miestelį (niekada nespręsk apie miestą pagal stoties rajoną). San Cristobal De Las Casas nustebina itin maloniai- labai labai jaukus koloninis miestelis, kaip vėliau sužinom- vienas pagrindinių kolonijinio paveldo paminklų. Nepaisant ITIN įkyrių vietinių indėnų, praleidžiame nuostabias tris valandas, oras sušyla iki +25, nusiperkame bandelių ir grižtame į stotį.

Dar penkios valandos autobuse, ir mes- Palenque. Nuvažiuojame pora km į džiunglių miškelyje įsikūrusį viešbučių miestelį, perbėgame juos, už 250 pesų randame labai padorius kambarius su A/C. Išsivelkame į miestelį. Gatvinio tipo kaimas su turizmo agentūromis, suvenyrų kioskais ir keliais restoranėliais. Pakeliui užsisakome rytojaus kelionę- 120 pesų žmogui, ir per dieną aplankai visus tris Palenque įžymybes- 4 valandos džiunglių griuvėsiuose, valanda prie vienų krioklių, ir trys- prie kitų. Mūsų laukia ilga diena. Išgirstame grojant seną roką, užeiname į kabaką, labai skaniai pavalgome, išgeriame buteli vyno. Pakeliui namo nusiperkame dar du, pasiskoliname kamščiatraukį, ir išgeriame dar vieną. Anksti einame miegoti.

Bevažiuodami į Palenque, pakelėse matome kareivius su automatiniais ginklais ir neperšaunamomis liemenėmis. Nenuostabu- nes keliaujame per sukilimo zoną. 1994 sausio pirmąją Zapatistai, indėnų sukilėliai, užėmė San Cristobal De Las Casas miestą (minėtą anksčiau), ir sukilimas teoriškai tęsiasi iki šiol. Tiesa, sukilimas turistams buvo greičiau pramoga, nei pavojus- turistai, tuo metu buvę San Cristobal, turėjo neįkainojamą progą fotografuotis su sukilėliais, ir ja mielai naudojosi. Vienaip ar kitaip, sukilimo zona yra viena labiausiai turistų lankomų vietų Meksikoje, tad ant kiekvieno kampo pardavinėjamos sukilėlių figūrėlės.

Templo Jaguar: lapkričio 12.

8 ryto. Sulipame į milžinišką Fordą, kuris už pusvalandžio mus palieka Palenque griuvesių prieigose. Mus pasiims 12 valandą prie išėjimo. Mes be pusryčių, tad šalia esančioje lauko kavinukėje papusryčiaujame kiaušiniais, nuo kurių vėliau siaubingai paleis vidurius.

įžengiame į Palenque miesto griuvėsius. Tai- įspūdingiausias vaizdas, kurį pamatysime Meksikoje. Vaizdas iš kart asocijuojasi su Mauglio džiunglėse atrastu multiplikaciniu miestu- panašumas stulbinantis. Išsipildė dar viena vaikystės svajonė. Miestas didžiulis ir paslaptingas, neskubėdami jį apėjome. Siauru takeliu pakilę į kalvą, radome Jaguaro šventyklą- nuošalėje džiunglėmis apaugusią tūkstantmetę koplyčią. Linas, užkopęs į ją, galingu balsu džiunglių gyventojams paskelbė- „į džiungles...atėjo...sausra!“. Majų dievai mūsų nesuprato, bet buvo linksma.

Kelias atgal vedė per tikriausias džiungles, kokių nematėme net Tailande. Jose pamatėme kitus, dar neatkastus griuvėsius, kurie atrodė dar įspūdingiau už atkastus ir atstatytus. Atbukę nuo įspūdžių, jau ganėtinai abejingai praėjome nuostabaus grožio Karalienės krioklį.

Sėdome į mikroautobusą, ir už valandos atsidūrėme prie Misal-Ha- 30 metrų aukščio vandens šedevro. Sparčiai nužygiavome takeliu, vedančiu už vandens užuolaidos- pažiūrėti į krioklį iš vidaus. čia prasidėjo didžiausias dienos nuotykis- priėjęs vietinis paauglys pamojo mums sekti paskui jį, ir mes, kartu su pora kitų turistų, nusekėme jį iš paskos. Praėję beveik viso krioklio vidinę pusę, pamatėme, jog eidami toliau tikrai sušlapsime kojas. Smalsumas nugalėjo, įsikibome į virvę ir, iki kulkšnių panardinę batus į upelį, akmenimis pakilome į viršų. Ten- didžiulė ola, ir kai tik pamanėme, jog tai mūsų tikslas, mūsų palydovas mojo mums sekti tolyn. šlapi jau iki kelių, upeliu bridome gilyn į kalną. į žemas ir aštrias olos lubas Renata prasiskelia galvą, ir mes toliau brendame pasišviesdami vos žibančiais prožektorėliais, išduotais paauglio. į olą ėjome apie 20 metrų- sprausdamiesi tarp akmenų, iki kelių vandenyje. Kulminacija- didžiulis tamsus grotas, iš kurio sienos veržiasi upelis, vėliau virsiąs kriokliu. Palubėje nervingai gūžiasi prožektoriumi apšviesti didžiuliai šikšnosparniai, ant sienos- milžiniškas driežas. Paaikčioję minučių penketą, brendame atgal. Išsigręžę kojines, važiuojame į Aguas Azules- didžiulį krioklių kompleksą dar už keliasdešimties kilometrų. Tai- trečiasis ir paskutinis dienos kelionės tikslas.

Aguas Azules- gražu, tačiau po improvizuoto speleologinio nuotykio mus nustebinti buvo jau sunku. Ramiai pavalgėme, pasitrynėme aplink krioklius, apžiūrėjome bananų giraites, Linas išsimaudė, išvažiavome. Vakare mūsų laukė sunki naktinė kelionė autobusu į Jukataną- Chitzen Itzą ir Majų Rivjerą.

Obliko morale: lapkričio 13.

Chitzen Itzą tądien pasiekėme bene pirmieji- iš Palenque į Meridą atvykome 6 ryto, o jau 7 ryto sėdėjome autobuse Merida-Chitzen Itza. Maloniai šildant ankstyvai ryto saulei, aštuntą jau buvome prie didžiausio išlikusio Majų miesto. Mums pasisekė- atvykę anksčiau, išvengėme vokiečių turistų ordų (pirmosios atvyko neilgai trukus, bet paskendo didžiuliame plote). į Chitzen Itzą įžengėme šešiese- mes, ir kartu autobuse važiavusi čekų pora.

Saulės nutvieksta didžiulė piramidė, galingos kolonados ir po didžiulį plotą išmėtyti įvairūs griuvėsiai. Cenote, milžiniškas natūralus šulinys kalkakmenyje, į kurį mesdavo aukas (aukso dirbinius ir nekaltas mergeles). Galimybė nufotografuoti Chitzen Itzos piramidę, neapliptą turistinių musių. Prie piramidės tyliai sugertas Bacardi Limon butelaitis (obliko morale).

12 valandą vykstame link Majų Rivjeros- į Cancun, iš Cancun- į Playa Del Carmen, iš Playa Del Carmen- keltu į Cozumel.

Penktą vakaro- mes jau Playa Del Carmen. čia- nuostabu. Pagaliau kažkas meksikonams parodė, kaip reikia statyti kurortinius miestelius. Itin jauki pėsčiųjų gatvė, dailūs, skoningi dviaukščiai nameliai, pagaliau normalios parduotuvės ir normalūs kabakai su normaliais įrankiais, normaliu meniu ir ne plastmasinėmis kėdėmis. Playa Del Carmen- labai europietiškas miestelis (na, iš tikro, dvi gatvės palei jūrą), matosi, kad ne meksikonai įtakojo kurorto vystymą.

čia neužsilaikome- už valandos keltas į Cozumel, Karibų salą už penkių kilometrų. Pusvalandis plaukimo- ir mes saloje. Esame pavargę, tad traukiame į pirmą pasitaikiusį viešbutį miegot.

Playa Paradiso: lapkričio 14.

Prabundame Pepito Hotel- pigi skylė salos miestelio centre. Cozumel nuvilia- tipinis meksikietiškas miestelis su gelžbetoniniais dviaukščiais ir armatūra. Turime iliuzijų rasti gražų viešbutį ant jūros kranto- išsinuomojame Vabalą Kabrioletą (45 USD) ir vykstame į kelionę aplink salą. Greitai suvokiame, kad iš Cozumel teks trauktis atgal į Playa Del Carment- ant jūros kranto- tik didžiuliai all-inclusive viešbučiai, su kuriais bendro Meksikoje turėti neplanavome (jau turėjome Turkijoje). Apvažiavome salą- vakarinėje pakrantėje all-inclusivai ir mokami pliažai, šiaurinėje- jūros šiukšlėmis nukloti laukiniai pliažai, neįmanomai arti esantis koralų rifas ir baisinga mūša, į smėlio, koralų ir kaulų mišrainę paversianti bet kurį išdrįsusį įbristi. Stabtelime laukiniame pliaže, iš smėlio urvelio iškrapštome krabą, pažaidžiame su juo, pavaikštome po pliažą ir jo šiukšles, ir traukiame tolyn.

Apsisprendžiame vakare grįžti į Playa Del Carmen, ir apsistoti ten. Iki vakaro- dar penkios valandos, tad įsukame į Playa Paradiso. Tai- mokamas viešasis pliažas, tačiau šiandien- sekmadienis, ir mokėti nereikia. Playa- tikrai paradiso. Tik vėliau sužinojome, kad pliažas priklauso kanadiečiui- įtartinai švaru, jauku, apgalvota ir brangu. Sukrentame ant gultų, užsisakome daug Diaquiri, Cuba Libre, alaus, ir kitų nacionalinių majų gėrimų. Kaukės, vamzdeliai ir dirbtiniai pelekai nemokami- plaukiame apžiūrėti koralų. Pliaže- batutas ir laipiojimui skirtas pripučiamas kalnas, duodamės kaip vaikai. Iš pradžių vanduo pasirodo vėsokas- vėliau sužinome, jog jo temperatūra +28, ir taip suvokėme, kad Ramusis vandenynas buvo gerokai perkopęs +30.

Vakare grįžtame į Playa Del Carmen. Grand turas per viešbučius, ir mes- pačiame centre ant jūros kranto įsikūrusiame Costa Del Mar viešbutyje. Standartinė kambario kaina- 75 USD, tačiau mes suderėjome už 55, ir likome labai patenkinti.

Blue Parrot Bang: lapkričio 15.

Ekspedicija po Playa Del Carmen. Miestelis tikrai nuostabus. Susižinome nardymo kursų kainas, ir juos užsisakome. Rytoj prasideda mokslai...Parduotuvėje už 40 litų nusiperkame 1,75 litro Bacardi romo...

Vakare atrandame Blue Parrot Inn. Jau dvidešimt metų veikiantis amerikiečio restoranas, viešbutis ir naktinis klubas ant pliažo. Pati tikriausia Karibų diskoteka po palmėmis, kai jūros mūša kartais pataiko į latino jazz ritmą. Blue Parrot taps mūsų mėgstama pietų vieta- geras maistas ir tylus latinosinio džiazo fonas.

< atgal | 1 - 2 - 3 - 4 - 5 | toliau >