 |
 |
|
 |
|
 |
|
Tailandas. ...ten, kur rojus...
Vilnius - Amsterdamas - Bankokas - Amsterdamas - Vilnius
2004 m. vasario 21 d. - kovo 13 d.
Ko Lipe (Koh Leepeh)
Vasario mėn. 25-29 d.
Iki salos Ko Lipe, esančios Tailando pietuose Satun provincijoje (kuri ribojasi su Malaizija), beldėmės bene visą parą.
Pirmiausiai su taxi (už 150 THB (~ 3,8$)) nusigavome iki Bankoko traukinių stoties, o iš čia traukiniu išvykome į Hat Yai (žemėlapius rekomenduočiau žiūrėti http://www.athailand.com arba http://www.thailandmaps.net).
Bildėjome 16 valandų (vis tik apie 1300 km). ...neįprastas ratų dundėjimas, vis įkyriai besivarstančios vagono durys psss...-psss... (mūsų vietos buvo 37-40 pačiame vagono gale prie durų) ir kiekviename sustojime į traukinio vagoną sugužančios tailandietės, siūlančios pirkti jų parduodamus užkandžius... Tiesa, apie užkandžius... Šiaip jau traukinio palydovai, pamatę vagone įsitaisius backpacker'ius, iškart jiems „pakiša“ meniu - norint galima užsisakyti ir vakarienę, ir pusryčius, kas kainuotų maždaug 400 THB (~ 10$) žmogui. Kaip sakoma, jūsų teisė rinktis.
...dar buvome skaitę, kad naktį traukinyje vėsu, kad reikėtų turėti su savimi kokį šiltesnį rūbą... Na, nežinau... Ar čia metų laikas, ar atostogų euforija, ar mūsų dar iš Amsterdamo atsigabentas škotiškas viskis (pilamas iš po staliuko), bet bent jau mūsų vaikinukams vėsu tikrai nebuvo.
Taigi, šiaip taip apie 7 val. ryto „išsikrapštę“ iš traukinio Hat Yai miestelyje buvome kaip mat apspisti besišypsančių privačių mikroautobusų vairuotojų, įkyriai siūliusių nuvežti mus iki Pak Bara prieplaukos. Jiems buvo visiškai nesvarbu, kad tuo metu mums dar niekur nesinorėjo važiuoti, kad ketinom ramiai apsižvalgyti aplinkui, pasiklausinėti, kas ir už kiek veža į Pak Bara, galų gale pasirinkti ir tik tuomet pajudėti prieplaukos link. ...na, tiek jau to... ...toks jų darbas. O mes nutarėme važiuoti valstybiniu transportu. Balti valstybiniai mikroautobusai stovėjo šiek tiek kairiau prie pavėsinės. Tad toje pačioje pavėsinėje įsikūrusioje parduotuvėlėje nusipirkę keletą Coca-Cola'os butelaičių, susiropštėm į mikroautobusiuką ir, įsitaisę savo vietose, ėmėm laukti, kol vairuotojas užves variklį. Deja, šis kažkodėl delsė išvažiuoti, keistai dėbčiojo į mūsų pusę ir vis kažką burbuliavo sau po nosimi... O gi pasirodo, dėl to delsimo kalti buvom mes. Mat mikroautobusiukas nepajudėjo iš vietos tol, kol parduotuvėlei negrąžinome tuščių Coca-Cola'os butelių. Vat su tokiu atveju dar nebuvome susidūrę, bet gi, kaip liaudyje sakoma, visada būna pirmas kartas :)
Po pusantros kelyje sugaištos valandos, buvome atgabenti į miestuką Pak Bara. Įsigiję bilietus (po 400 THB), šiek tiek palaukę, galiausiai buvome susodinti į laivą ir vėžlio greičiu (mat 60 km, įskaitant trumpą sustojimą Ko Tarutao saloje, plaukėme apie 4 ½ valandos) išvykome salos Ko Lipe link.
Šiek tiek brangiau būtų „kaštavęs“ plaukimas Speed boat'u, bet būtume sutaupę taip mums brangaus laiko... Deja, kažkodėl tuo metu Speed boat'ai nekursavo, tad teko tenkintis tuo, kas buvo siūloma (apskritai vertėtų žinoti, kad liepos-lapkričio mėn., kuomet Tailande prasideda lietingasis sezonas, Satun provincijoje pliaupia lietūs ir jūroje siautėja vėjai, tad turistai į salą neplukdomi).
Priplaukus salą persėdome į mažas valteles - vadinamuosius Long tail boat'us ir sumokėję po 30 THB buvome nugabenti į mūsų pasirinktą salos paplūdimį Pattaya Beach, esantį pietinėje Ko Lipe's pusėje.
 Plaukiame į Ko Lipe |
 Long tail boat... |
Kad besidomintiems kainomis nereikėtų sumuoti aukščiau surašytų skaičiukų, aš paskaičiuosiu... Nusigavimas nuo Bankoko viešbučio Atlanta iki salos Ko Lipe vienam žmogui (tailandietiškais batais) vidutiniškai kainavo... ...37,5 (taxi Bankoke) + 875 (traukinio bilietas iki Hat Yai) + 70 (mini-bus iki Pak Bara) + 400 (laivas iki Ko Lipe) + 30 (Long tail boat'as iki Pattaya Beach). Viso 1412,5 THB (~ 36$).
Na, ir pagaliau Ko Lipe - viena iš 50 salų, esančių Andaman'o jūroje (Indijos vandenyne) ir formuojančių jūros parką, kuris žavi atklydėlius gausiais kalvagūbriais, vandens kriokliais, stačiais skardžiais, koraliniais rifais ir nuostabiais, jūros ir gūdžių džiunglių apjuostais, smėlio paplūdimiais.
Gamta saloje nuostabi. Laukinė... Mes niekur kitur neradome tokio dar „nesudrumsto“ gamtos grožio. ...o jūra... Tai tikrai, anot Vinskio (http://www.awd.ru/bb), jūra iš didžiosios raidės. ...guli ant smėlio... ...šiltos bangelės glamonėja kūną... ...saulutė rausvai dažo išblukusią lietuvišką odą... ...stebi kriauklę, iš kurios ropščiasi apsiblausęs krabas... ...žiūri į lengvai linguojančias palmių viršūnes... ...klausai, kaip kažkas sušiurena džiunglių tankmėj... Apie nieką nemąstai... Mėgaujiesi tuo nenusakomu laisvės pojūčiu, kuomet nėra didelių pastatų aplink, nėra masės turistų (jų čia tikrai nedaug), nėra automobilių ar kelių. Tu čia karalius. ...bent jau akimirkai... Gamtos karalius...
 Salos Ko Lipe Pattaya Beach. |
 ...o čia tai vaizdelis... Mėlyni stogai... |
Ko Lipe'je nerasite viešbučių, parduotuvių, restoranų ar masažo salonų... ...nerasite tokių paplūdimių, kuriuose butų tvarkingai sudėlioti gultai ir susmaigstyti saulės skėčiai, o jums besilepinant saulės voniomis, paplūdimio berniukas mandagiai siūlytų atsigaivinti gaiviaisiais gėrimais... ...esu tikra, nerasite ir triukšmingų barų, pilnų garsiakalbių užsienio turistų... Laimei dar yra tokia vieta Tailande, kur nėra europinio turistinio šurmulio... Jeigu jūs negalite be viso to gyventi, nevažiuokite į Ko Lipe - tai vieta ne jums.
Saloje turistams siūloma apsistoti trijų rūšių nameliuose: bambukiniuose „bungalows“, „long house“ ir mūriniuose „bungalows“. Pigiausia apsigyventi bambukiniuose nameliuose. Beje, ten ir gyvenimo sąlygos prasčiausios. Apsistojome Daya Resort „long house“ (500 THB (~ 13$) už dvivietį kambarį nakčiai). Kad neturėtumėte didelių iliuzijų, pasakysiu, jog komforto kambariuose tikrai nėra. Lova su nuo uodų saugančia užuolaida, ventiliatorius (angl. „fan“), WC (be vandens bakelio), kriauklė, dušas (tiksliau - dušo žarna) ir tiek. Tačiau jei gyvendamas Ko Lipe'je, visą parą esi aprūpintas elektra ir karštu vandeniu, reiškia įsikūrei gan komfortabiliai. Čia reikia pamiršti baseinus, jacuzzi ar room-service... Saloje to nėra ir, patikėkit, nereikia. Juk svarbiausia gamta... ...ir ji - JŪRA...
Tenykščiai vietos gyventojai save vadina jūros čigonais. Linksmi žmogeliukai. Saloje jų gyvena per 500. Nepanašūs nei į tailandiečius, nei į malaiziečius. Gyvena jei ne kokioje nors suręstoje bakūžėje, tai savo valtyje. Dieną tomis valtelėmis po aplinkines salas plukdo pavienius turistus, gaudo žuvį, vakare, sugautas jūros gėrybes pardavę kavinių savininkams, ilsisi paplūdimyje, rūko marihuaną ir geria kažkokį pačių pasigamintą „chvasą“. Beje, jeigu nuspręsite pasimėgauti vienu kitu nelegaliu dūmeliu, turėkit omenyje, kad bausmės už narkotinių ir kitokių medžiagų platinimą ar naudojimą Tailande itin griežtos ir dažnai pardavėjais apsimeta asmenys, bendradarbiaujantys su policija. Taip kad „užkibti“ nesudėtinga... Tačiau susidarė įspūdis, kad Ko Lipe'je visiems - tiek salos čiabuviams, tiek atklydėliams - visiškai nusispjauti į tai, kas legalu, o kas gal ne visai... Čia visi kaip apsvaigę... Lėti, ramūs, besišypsantys... ...ir teisingai sakoma, kad tailandiečiai dažniausiai dirba tik tą darbą, kuris jiems teikia džiaugsmą. Jeigu darydami kažkokį darbelį, jie nesijaučia laimingi, jie to darbo paprasčiausiai nedirba. Jei kada nuvažiuosit į Ko Lipe, suprasit, kad tai tikra tiesa...
Mes saloje prabuvome 5 dienas. Patikėkit, būtume labai gailėjęsi, jei ten būtume buvę trumpiau!!!
Kavinukių, kuriose galima pasistiprinti, Ko Lipe'je yra NET keletas. Patiekalai iš meniu valgomi, nors ir nežinia kokiomis sąlygomis pagaminti. Aplink staliuką - tuzinas musių ir uodegas vizginantys alkani šunėkai. Aptarnavimas maždaug toks: lėtai prišlepsi čigoniškos išvaizdos mergaičiukė (pasiseka, jei ant jos veido nėra rytinės apdžiuvusios žalios masės kaukės), švysteli meniu ant staliuko ir nupėdina prie baro, po kiek laiko vėl prišlepsi, abejingai ant kažkokio popiergalio pasižymi tavo pageidavimus ir nušlepsi atgal... Po geros valandėlės, kuomet mato, jog tu ir dauguma kavinukėj sėdinčių turistų jau pasistiprinot, su dideliu bliūdu (mūsuose „baleika“ vadinamu) prasibrauna tarp stalų ir į jį sukrauna nešvarius indus... ...o kam vargintis ir atskirai nurinkinėti nešvarius indus nuo staliukų, jei galima nuo visų kartu nurinkti... Kaip sakoma, tokio „šou“ Lietuvoj tikrai nepamatysi... Bet juk čia ne Lietuva.
Nuplaukti į šalia esančias Ko Adang, Ko Rawi ar Ko Butang salas - jokių problemų.
Na, pavyzdžiui, nuplukdymas iki Ko Adang salos ir po to paėmimas iš jos vakarėjant „kaštuoja“ 100 THB (~ 2,5$) žmogui. Ko Adang - ideali sala poilsiui... ...voliojiesi paplūdimyje... ...žmonių aplink nėra (na, gal koks vienas kitas atklydęs turistas), tik jūra ir džiunglės... Prisikiši į kišenes sausainukų ir plauki žuvų vilioti - snorkeling'as įspūdingas. Priplaukia tokių jūros gražuolių, kad sunku ir žodžiais nusakyti. Tik spėji šūktelti draugams: „Ei! Plaukit čionai! Pamatysit, ko nematę“ ir vėl lendi povandeninėn žuvų draugijon. Beje, beplaukiodamas vandenyje gali jausti keistus dilgčiojimus - panašius į niežėjimą... ...tai mažos medūzos „atakuoja“ į jų povandeninį pasaulį įsibrovusius turistus...
Išplaukimas visai dienai, kuomet sustojama bet kuriame paplūdimyje, kuomet žvejojama, kuomet ką tik sugauta žuvis kepama pietums, kainuoja 400 THB (~ 15$) žmogui. Tiesa, susitarti su „valtininku-kepėju“ reikėtų iš vakaro. Paklauskite bet kuriame Ko Lipe's paplūdimio bare, kas galėtų jus paplukdyti aplink salas (su „fresh sea-food lunch included“), nurodys kokį žmogeliuką - „valtininką-kepėją“, susitarsite. Gerokai praaušus išplaukiat. Sustojat kurioj tik norit salelėj („up to you“). Lepinatės saulutės atokaitoj... ...„įkvepiat“ dar vieną ir dar vieną ir dar vieną gurkšnį egzotikos... Tuo tarpu „valtininkai“(mūsiškių buvo du) žvejoja. Sugauta žuvis pritvirtinama prie pagalių ir kepama ant laužo... Čia pat - kurios nors mažos negyvenamos salelės paplūdimyje. ...mūsų „valtininkai“sugavo 5 mažesnes žuveles ir viena didelę, svėrusią per 15 kg. Pastarąją pasiliko sau, teigdami, kad tokiu laimikiu jų šeima maitinsis visą savaitę. Taigi... Ir žinot, galbūt gali pasirodyti, kad tai nieko ypatingo, - juk žuvį ant laužo galima išsikepti nuvažiavus prie bet kurio Lietuvos ežero, tačiau čia buvo visai kitaip... Na, įsivaizduokit... Sėdi ant minkšto smėliuko... Jūra iš visų pusių šnabždena... paslaptingai virpa džiunglės už nugaros... Rankomis atsignybi karštos, dūmais kvepiančios žuvies... Įsidrebi į lėkštę puode ant laužo išvirtų ryžių... Įsidedi patroškintų daržovių.. Oi... Skanumėlis! Niekur kitur man taip skanu nebuvo... Net dabar rašydama čepsiu...
 Didelis Gruperis... |
 ...jaunuolis kaifuoja... |
...grįžti į Ko Lipe vakarėjant... Dangus violetinis su rausvais ruoželiais... Jūra rami rami... Lėtai statomi staliukai paplūdimyje. Renkasi turistai... Iš jūros tempiamas šviežut šviežutėlis, ką tik sugautas laimikis ir kraunamas ant didelių padėklų... Eik, rinkis kokią tik nori jūros gėrybę, paprašyk, kad pasvertų kiek nori, ir pagamintų kaip tau patinka... Valgai... Mėgaujiesi...
Beje, parašysiu ir sea-food'o kainas (už 1 kg), kad jau apie viską rašau:
- Moliuskai - 70 THB ~ 2,7$
- „banana fish“ - 150 THB ~ 3,8$
- Gal kokių trijų rūšių ešeriai
(angl. „rock snapper“, „white snapper“, „red snapper“) - 150 THB ~ 3,8$
- Kalmarai - 200 THB ~ 5$
- Barakuda - 300 THB ~ 7,6$
- Ryklys - 300 THB ~ 7,6$
- Tigrinės krevetės - 700 THB ~ 18$
- Omarai (angl. „lobster“)- 1200 THB ~ 30$
Taigi, prisikemši tų gėrybių lig soties, po to lėtai, koja už kojos paplūdimiu nuslenki iki, tarkim, „Jumping Monkey Bar“. Paprašai atšaldyto kokoso. Nugeri kokį trečdalį jame esančio pieno, tuomet įpili tailandietiško viskio arba romo (mix su kokoso pienu). Guli ant paplūdimio kilimėlio, žioplinėji po dangų, „gaudai“ akimis žvaigždes krentančias, stebi po pliažo smėlį besirausiančius šunėkus, siurbi tą neįprasto ir gal ne tokio egzotiško kaip kad įsivaizdavai skonio gėrimą (tiesa, nerekomenduočiau to gėrimo padauginti piliečiams, kurių skrandukai „išrankūs“ :)) ir žinai, kad et... ...gera čia...
Beje, jeigu kyla klausimų, kokius būtiniausius daiktus reikėtų su savimi turėti tokioje dar tik civilizuotėjančioje saloje, tai sąrašas būtų labai trumpas. ...apranga - pati paprasčiausia (šortai ir T-shirts, mat pasipuošęs čia vargu bau būsi suprastas)... Na, aplamai tai, anot Vytauto Šerėno, tokios kelionės - puiki proga „išvežti visą šlamštą iš namų“ - kuo puikiausiai jausitės dėvėdami iš giliausio spintos kampo ištrauktus ir atsivežtus nutįsusius „maikonus“ ar išdilusius džinsinius šortus. Tokius skudurus, kurių Lietuvoje jau tikrai nedėvėsit, ten galėsit ir išmesti... Taigi... „Prožektorius“ (būtinas, jei turi ketinimų sutemus po salą bastytis), komplektėlis snorkeling'ui, apsauginė priemonė nuo uodų, kremas nuo saulės (jo galima įsigyti parduotuvėlėje, esančioje „in the village“ - 20 minučių pėsčiomis nuo Daya Resort)... Ir tiek.
...na, ir jei jau ten nusigausite, atitrūkite nuo paliktų darbų, pamirškite buvusius rūpesčius, negalvokite apie tą įgrisusią rutiną namuose... Tiesiog pabūkite romantikais... ...svajotojais po atviru dangumi...
 |
 |
