Turkija - Antalija

2003-08-08 iki 2003-08-17

Keliavo Dushke ir Liudas

"...o jei tu irkluoji ir prakaitą lieji - susidraugauk su vėju ir jis tavo laivo bures išpūs"...

...ilgai nesvarstėme - rugpjūčio 1 dieną sugalvojome, kad vis tik iš Lietuvos reikėtų ištrūkti, nors ir kaip būtų gera savaitgaliais drybsoti paežerėje ar mušinėti kamuolį kur nors Tapeliuose... Rugpjūčio 5 jau buvome kelionių agentūroje “West Express” – sukirtome rankomis, o rugpjūčio 8 d. – iki pietų užbaigę visus dar nenudirbtus darbus, popiet jau sėdėjome pilnutėliame LAL lėktuve. Pakeliui į Turkiją... ...vėl į tą bent kažkiek nuo Europos valstybių besiskiriančią šalį. Dešimčiai dienų. Turistine klase. Kas reiškė, kad viešbučio, kuriame apsistosime, pavadinimą sužinosime tik nuskridę į Turkiją. Dėl to mes visai nesukome sau galvos, mat viena pasirašytos sutarties sąlyga įpareigojo organizatorių (mūsų atveju – Novaturą) turistui, pasirinkusiam turistinę kelionę, užtikrinti gyvenimą viešbutyje, kuris nurodytas kataloge ar kitoje pateiktoje medžiagoje. Kadangi “kitos” medžiagos niekas mums nepateikė, tai su viešbučiu neturėjo būti kokių tai nesklandumų - galėjo arba labai pasisekti, arba nelabai.
Tiesa, šįsyk pasirinkome Antaliją... ...senovėje vadintą Attaleia. Vieną žinomiausių ir didžiausių kurortinių miestų Turkijos pietuose, kuris buvo įkurtas dar II a.pr.Kr. Pergamene karaliaus Attalus II Philadelphus, o vėliau užgrobtas Romėnų Imperijos ir aptvertas tvirta gynybine siena, iš kurios dabar tėra likęs Hidirlik bokštas.
Beje, visõs Turkijos istorija ilga ir paini, susipynusi ir persipynusi, ir tikrai nesinorėjo savęs apkrauti datomis, juolab, kad mintys dar nebuvo atitrūkusios nuo darbe paliktų netvarkingai sumestų dokumentų šūsnių... Todėl mano žinios apie kai kurias vietoves, kurias ketinome aplankyti Turkijoje, buvo tikrai skurdžios. Bet tai irgi ne problema – viską galima išsiaiškinti pakeliui. O dar turint omenyje, kad mano vyras – tiesiog vaikščiojantis žinynas, tai buvau visiškai rami – neprapulsime! žinojau tik tiek, kad Antalijos istorija pažymėta gausiais antpuoliais ir įsiveržimais, vykusiais iki to laiko, kuomet ji buvo prijungta prie Osmanų (turkų) Imperijos. Na, ir dar tai, kad kuomet buvo įkurta Turkijos respublika (1923 m.), Antalija tebuvo mažas miestas, kuriame gyveno per 15 tūkst. gyventojų. Tuo tarpu šiandien tai vienas labiausiai turistų lankomų miestų pasaulyje.

Po trijų valandėlių skrydžio lėktuvas jau buvo nutūpęs Antalijos oro uoste. ...jokių didelių oro duobių, jokių gedimų, bagažas vietoj – “ramu ir čiotka”, kaip pasakytų vienas mūsų pažįstamas.
Susimokėjus už vizą (po 10 USD), atsiėmus savo lagaminus ir galų gale susitikus su Novaturo atstovais, apėmė kažkokia keista nuojauta, kad su viešbučiu mums nepasisekė, nes ant voucher’io buvo sukeverzotas nematytas ir negirdėtas pavadinimas “Altinkum”. Na, bet nusprendėm anksčiau laiko “nesiparinti”, nuvažiuosim – pamatysim.
Susodino mus į autobusą ir tuomet, kaip ir priklauso, prasidėjo Novaturo vaikinų “būrimai”, kaip, kur, ir už kiek reikia keliauti, ir būtinai su Novaturu, nes, matai, taip saugiau, patikimiau ir “niekas jūsų neapgaudinės, kaip kad gali nutikti perkant ekskursijas iš turkų agentūrų”... Iš tiesų, Novaturas dirba su agentūra “Akay”, kuri, beje, yra turkų agentūra ir jos siūlomų ekskursijų kainos tokios pačios, kaip bet kurioje kitoje agentūroje, tik plius dar per 20-30 proc., kuriuos “užsideda” Novaturas. Tą žinodami, ramiai, su šypsena klausėmės Novaturo atstovų raginimų pirkti jų organizuojamas ekskursijas, kai tuo tarpu autobusas iš gražaus, pakrante besidriekiančio kelio įsuko į keistą, smėlėtą, tarp statomų namų įsispraudusį keliuką... Turbūt čia jau mus veža... Aha.

Iš pažiūros, pats viešbutis, prie kurio sustojo autobusas, kaip viešbutis. Tik truputėlį apskuręs. Bet vat rajonas tai toli gražu nebuvo turistinis. Iki miesto centro apie 4 km, aplink vien tik statomi namai (gal kokie būsimi moteliai) ir šiukšlės, nei vienos agentūrėlės šalia, nei vieno neturkiško veido... …gal todėl buvom sutikti nustebusiais žvilgsniais – kaip kokie įsibrovėliai, bet ką jau padarysi. Novaturo atstovas (Eglūnas vardu), kažką turkiškai apkalbėjęs su “Altinkum” administratoriumi, į mano priekaištus dėl pažeidžiamų sutarties sąlygų atsakęs, jog tai “fortūnos klasė” ir mums dar, matai, pasisekę, nes veik prie pat jūra, bandė greitai išsinešdinti, net nepalikęs mums jokių kontaktinių telefonų (in case) ar kokių tai informacinių brošiūrėlių, kurios, beje, irgi kuo gražiausiai aprašytos sutartyje... Vis tik mes pavijome autobusan skubantį Eglūną ir gavome reikiamus telefonų numerius ir brošiūrėlę, žadančią nemokamą, Novaturo klientams dovanojamą ekskursiją po Antaliją. Mintyse nusijuokėm – sėdint šitam užkampyje, to net neverta tikėtis. Tiesa, kalbant apie jūros artumą, kurį kaip privalumą įvardino Eglūnas, reikėtų paminėti, kad tas žvyruotas takelis, kuriuo dardėjo autobusas, ir buvo mūsų kelias link jūros, vingiuojantis šalia gigantiškų benzino talpyklų (Petrol Offisi).

Na, bet niekur nesidėsi. Pasilikome, gavę Novaturo vaikinų pažadą, kad jie paieškos kito viešbučio... Pro kambario langą matėsi kieme esantis baseinas ir aplink statomi namai bei šiukšlynai už tvoros... Bet dėl to nusprendėme irgi nepergyventi – neketinome vienoj vietoj užsibūti. Todėl tik apžiūrėjom savo laikinuosius “apartamentus”, sumetėm į kampą lagaminus ir išėjome pasižvalgyti, juolab, kad jau ėmė temti (saulė ankstokai leidosi – apie 19:30). Vestibiulyje dar bandėme susikalbėti su ten sėdėjusiais viešbučio darbuotojais turkais, bet nepavyko, mat tų dviejų anglų kalbos žinios baigėsi žodžiais “hello”, “tea”, “coffee”, “thank you”, “I don’t understand”, “what is this”... Na, gal dar koks vienas kitas žodelis buvo jiems žinomas.
Mes turkiškai ir tai žinojome daugiau. čia paminėsiu keletą žodelių, kuriuos, manau, reikėtų žinoti: Labas – merhaba [mer´haba]; ačiū (labai) – tesekkür (ederim) [teše´kiur ede´rim]; gatvė – sokak [so´kak], alus – bira [´bira], bokalas – bardak [bar’dak], pinigų nėra – para jok [para´jok], vienas – bir, du – iki ir kt. Na, šią informaciją tikrai galima rasti internete.

Grįžtu prie pradėto pasakojimo…
…ir turėčiau pasakyti, kad šioks toks “Altinkum” dislokacijos privalumas vis tik buvo. Visai netoli, perėjus tą žvyruotą takelį (kas užtrukdavo kokias 7-10 minučių), driekėsi pagrindinis kelias, kuriuo nuolat riedėjo maršrutiniai autobusiukai (vadinamos “mikrūškės” ar “dolmušai”) ne tik į Antalijos centrą, vadinamą Kaleiēi, bet ir į kitą pusę - link Demre, Kemero, kt.

Prie jūros nupėdinom tuo pačiu, jau aprašytu keleliu ir pirmiausiai stabtelėjom pakrantės kavinukėje, norėdami prisiminti turkiško Effes skonį, peržvelgti viešbutyje gautą žemėlapį ir šnektelti su čia besidarbuojančiais padavėjais (tikėdamiesi, kad angliškai jie galės su mumis šnektelti).
Dar vėliau pabandėme pakrante nueiti iki Antalijos centro, bet supratę, kad to atstumo bent jau šią dieną tikrai neįveiksime, pasukom atgal. Ir kadangi prie jūros buvo karšta ir drėgna, nusprendėm grįžti į mūsų “apartamentus”, įšokti į baseiną ir tiesiog ramiai pasėdėti... Aišku, ramiai mes nepasėdėjome, nes vakarop “Altinkum” prisipildė keistų tipų, neaišku, kuo užsiimančių, ir ką veikiančių; vienas jų buvo azerbaidžanietis Kazir’as, prisėdę prie mūsų... Ir prisistatęs kaip garsių atletų treneris, dalyvavęs trijose paskutinėse olimpiadose. Jo! Iš tikrųjų tai apsidžiaugėme, nes su Kazir’u galėjome susikalbėti rusiškai ir taip per jį pareikšti savo norus viešbučio darbuotojams. Vėliau iš kažkur atėjo ir jo ukrainietė žmona su dukrele. Užsisėdėjom prie lietuviškos “Starkos”. …ir gavome daug pažadų, kad mums bus “suorganizuota” pigi mašinos nuoma, pigi kelionė į Kapadokiją ir t.t., ir pan. Ar verta buvo tuo tikėti? Pamatysite toliau.

Rugpjūčio 9, 2003

Ryte pliumptelėję baseiniukan, papusryčiavę... Oi tiesa, apie pusryčius “Altinkum”… Verta paminėti! Tai buvo… Didelė lėkštė ir joje... ...5 apdžiūvusios alyvuogės, trys ploniausi griežinėliai ne visada šviežio pomidoro, tiek pat griežinėlių agurko, viena permatoma riekelė sūrio, kurios dydis, geriausiu atveju, 3x4 cm ir, laimei, vienas kiaušinis. Aišku, didelis dubuo batono, kad skrandžius užkišti, ir arbata. Man tai kaip man – galiu viso to mėšlo ir nevalgyti, bet maniškiui vieną kiaušinį atnešti, tai jau kaip įžeidimas.
Ai, dzin, išmovėm miestan. Susistabdėme “dolmušą”, 1,5 mln. (apie 3,4 Lt) už abu ir mes jau Antalijos centre. Nutarėme eiti tiesiai, kur, mūsų manymu, ir buvo centras. ėjome daug, stebėdami gatves, žmones, jų buitį. Truputį nuklydom, bet už tai priėjom nuostabų parką. žmonių tokiame karštyje parke veik nebuvo. Ramu. Gražu. čia pat jūra... …kalbant apie patį miestą – jis tikrai didelis, rodos čia viskas susiplakę vienoj vietoj: natūralus gamtos grožis, jūra, istorija, civilizacija... Galbūt todėl apstu netvarkos, šiukšlių, daug išmaldos prašančių turkių moterų, laikančių ant rankų dar visai mažučius savo kūdikius... Ir įvairiakalbiai turistai, turistai, turistai... Gatvėmis lekiančios bepipsinčios mašinos... Aplink besisukiojantys turkai, ant galvų laikantys lėkštes, prikrautas turkiškų barankų... Beje, reikia būti budriems. Toks baranknešys gali primygtinai įsiūlyti tau baranką, o susiruošus sumokėti, ims ir pasakys, kad jis, esą, kolekcionuoja įvairių šalių pinigėlius ir gudriai pradės apžiūrinėti tavo neapdairiai laikomą piniginę... Na, bet visame pasaulyje galima “apsvilti”. O Turkijoje reikia būti itin budriam ir visuomet skaičiuoti, kiek ir už ką moki (aišku, jeigu rūpi, kad nebūtum apgautas).
Beje, jeigu gatvėje, skirtingai nei Marmaryje, tavęs nestvers už rankos turkas, kviečiantis užeiti į jo parduotuvytę, kurių, beje, čia pilna ant kiekvieno kampo (keista, kaip dar jos visos sugeba išsilaikyti), tai nulindęs į Antalijos turgų, to neišvengsi... Bet apie tai vėliau. Tiesiog tai Turkija!!! Kaip kitaip pajausti jų kultūrą be viso to?

šiek tiek pasibastę, visgi nusprendėm pasukti atgal ir susirasti “Tourists information center” (tai nesunku, nes gatvėse yra sudėliotos nukreipiančios rodyklės). Ten gavome dar vieną Antalijos žemėlapį, sužinojome, kur yra tikrasis centras, kur autobusų stotis (turkiškai “Otogar”), kur žymios vietos, pan.. Apėję krūvą agentūrų, savo nusiteikimo keliauti savarankiškai nepakeitėm ir ryžomės jų paslaugomis nesinaudoti. Juolab, kad ir mašiną išsinuomoti buvo neįmanoma... Turkai, išgirdę, kad mums reikėtų mašinos porai dienų, iškart pareikšdavo, kad visi automobiliai išnuomoti. Na, ir nereikia. Nusispjovėme, nutarėme, kad gana landžioti po agentūras, kad visgi keliausime visuomeniniu transportu, ir kaip tik pajutome, kad lyg ir esame išalkę. Tad vėl kur akys veda.

Tiesa, kad nepamirščiau, įterpiu čia mažą patarimą. Priešais “Tourists information center”, kitoje gatvės pusėje yra du geri dalykai: pirma, bankas, kuriame tuo metu valiuta buvo keičiama geriausiu kursu ir be jokių komisinių, ir antra, “Pastry shop”, kur buvo kepami labai labai skanūs pyragėliai!

Taigi, toliau...
Dar iš pernykštės kelionės žinojome, kad turkiška virtuvė, kurios papročiai ėmė formuotis jau klajoklių laikais, ypatinga, bet šįsyk užklydome į paprasčiausią, lietuvio dūšiai įprastą piceriją po pavadinimu “Pasport pizza”. Visų pirma, buvome kuo puikiausiai suprasti angliškai. Tikrai baisiai tuo džiaugiausi. Visų antra, viduje buvo vėsu! O tai jau beveik prabanga, kuomet už lango +38°C. Ir dar – kainos tikrai mus nustebino. ...už gabalą picos, bulvyčių šūsnį ir keletą apkeptų vištos gabaliukų (tai vienas patiekalas) bei pora popierinių stiklinaičių Sprite sumokėjome apie 6 mln. (~13,5 Lt). Uch, gerai!

Kadangi buvome sotūs (ir dėl to laimingi), ir kadangi žinojome beveik visą keliavimui po Turkiją reikalingą informaciją, tai nusprendėme pėsčiomis nupėdinti iki Migros prekybos centro (beje, kelis kartus didesnio nei mūsų lietuviškasis Akropolis) ir nusipirkti vaisių, kurie, jeigu auginami Turkijoje, yra pigūs, švieži ir skanūs (antai persikų kg kaštuoja apie 2-3 Lt). Taigi, žliaugdami prakaitu įveikėme tuos kelis kilometrus ir, nesutikę prekybos centro keitykloje mokėti 6 proc. komisinių nuo keičiamos sumos (mes nesame “spaudikai”, bet kartais tikrai užknisa tokie “nutręšinėjimai”), be jokių pirkinių parsibeldėm į savo “apartamentus”. Klestelėję ant lovos krašto, suvokėme, kad esame nerealiai pavargę. Dar sulaukėme Kazir’o skambučio, išklausėme jo siūlomas “pigias” ekskursijų kainas, kurios nebuvo nei viena lyra mažesnės už tas, kurios siūlomos turkų turistinėse agentūrėlėse, tad tarstelėję vienas kitam, kad “viskas – rytoj maunam iš šitos skylės”, užmigom.

Tiesa, dar dieną buvome gavę iš Novaturo SMS pranešimą, kuriame buvo siūloma mus perkelti į Kemer miestelyje esantį 3+ žvaigždučių viešbutį, už tai primokant 200 eurų ir dar plius 40 eurų už pervežimą. ...žinant, kad važiuojant iš autobusų stoties iki Kemero bilietas kainuoja apie 3 mln. (ne daugiau kaip 7 Lt!), tai jau tikrai virš visko. Bet gi “novaturiškas” lietuviškas braižas – nestebina.

Rugpjūčio 10, 2003

Kaip jau minėjau, nusprendę, kad Antalijos didmiestis – ne tai, ko mes norime iš atostogų, trečios dienos rytą, po tokių pačių “nepakartojamų” pusryčių mūsų viešbutyje, užsidėję nedidukes kuprines ant pečių, su “dolmušu” nusibeldėme į autobusų stotį ir iš ten pajudėjome link Demre miestelio, esančio 140 km nuo Antalijos (į Marmario pusę). Už autobuso bilietus tesumokėjome po 5 mln. (~11,5 Lt). Pakeliui stabtelėję kažkokiame mažame jaukiame miestelyje, čia sudoroję po didelę porciją ledų... Tiesa, vat mane Turkijoje stebindavo ledų šaldytuvai. Nei karto neteko nusipirkti bent kažkiek patirpusio ledo, visada įšalę ir baisiai skanūs (kainos, jeigu domina, svyruoja nuo 1,2 iki 3,5 Lt). ...dar keletą kilometrų pariedėję vingiuotu pajūriu, atvažiavome į Demre. Tai šiuolaikinis miesto vardas, kuris turi ir antikinio miesto pavadinimą – Myra. Nėra tikslių žinių, kada šis miestelis įkurtas, bet kai kurie išlikę užrašai byloja, kad V a. ši vietovė jau buvo gyvenama. šio miestelio istorija susijusi su Vyskupu šv.Nikalojumi (angl.: St. Nicholas), vaikų ir jūreivių globėju. Pasaulyje jis dar vadinamas Saint Nicolu arba Santa Klausu, kuris pirmasis pradėjo vaikams nešti dovanėles. Anot legendos, šv.Nikolajus įmesdavo maišelius, pilnus auksinių monetų, per kaminus tų namų, kuriuose gyveno neturtingos šeimos, turinčios daug mažų vaikų, arba vienišos mergelės, negalinčios ištekėti dėl to, kad neturi kraičio…
Myros šv.Nikalojaus bažnyčia, bilietas į kurią kainuoja 5 mln (~11,5 Lt), įdomi tiek savo istorija, tiek ir architektūra (nors tai, kas iš jos palikę, tikrai turėtų būti itin saugoma). Manoma, kad pirmoji Bazilika buvo pastatyta VI a., bet ją sugriovė arabai. Vėliau ji buvo atstatyta Imperatoriaus Justine ir išplėsta Konstantino IX 1043 m. O 1087 m. šv.Nikalojaus kūnas buvo pagrobtas italų prekeivių ir pervežtas į Italijos mieste Bari esančią Nikolo Baziliką.
Apžiūrėję šv.Nikalojaus bažnyčią, nutarėme pėsčiomis nukeliauti iki už keleto kilometrų į šiaurę nuo Demre, uolose iškaltos Likijos (angl. Lician) laikų kapavietės su unikaliais ornamentais ir bareljefais, atspindinčiais tų laikų vietinių skulptorių meninį skonį (tai senovinės Myros griuvėsiai).

Aišku, buvome nustebinti turkų draugiškumo, mat jie patys nestabdomi sustoja, paveža tuos keletą kilometrų, nuoširdžiai palinksi galva į jiems nesuprantamus angliškus klausimus ir nusišypso į mūsų turkišką “tesekkür ederim”...
Beje, nuvažiavus prie Myros griuvėsių, visai nepiktybiškai pėdinome pro būdelę, kurioje sėdėjo turkas, pardavinėjęs bilietukus (kaip vėliau sužinojome, kainavusius apie 23 Lt žmogui), ir įnirtingai aiškinosi su ruse turiste, ar šioji esanti iš turistų grupės. Tą nugirdęs mano vyras sugalvojo į turkiškus šūkčiojimus, nukreiptus mums pavymui, atsakyti “grupa”, tad kaip ėjom, taip ir praėjom.

Išlikę Myros griuvėsiai tikrai unikalūs... Miesto Akropolis, kurį pastatė Licinus Lanfus, išsidėstęs skardžio, ant kurio išlikusios Likijos uolinės kapavietės, viršūnėje. Teatre yra 29 eilės sėdimų vietų ir dar 6 eilės žemiau įrengtų sėdimų vietų (turbūt aukštesnio rango žiūrovams). Aplink – puošnumą ir didingumą žymėjusių skulptūrų detalės. Apsižvalgius aplink, netgi matyti išlikę gynybinių sienų, kurios juosė miestą Romėnų laikais, griuvėsiai.
Dauguma kapaviečių yra išlikusios uolose netoli teatro ir, nors ir turi gražų fasadą, yra labai pažeistos, todėl laisvai po jas besikarstančius turistus vis sudrausmina atkopę turkų prižiūrėtojai...

Apžiūrėjom. Bepėdinant atgal vėl stabtelėjo turkas ir pavėžėjo mus iki Demri autobusų stoties, nes pradžioje galvoję pasilikti šiame miestelyje nakvynei, vis tik nutarėme važiuoti toliau – ten, kur jūra. Pasirinkome miestelį Kas. Iki autobuso išvykimo dar buvo likusios kelios minutės, todėl vietinis turkas, mums pageidaujant, nuvedė į kažkokiuose sandėliuose įsikūrusią Interneto kavinę, kur maniškis paskubomis surašė mail’ą draugams ir vėl išskubėjome laukan, kad suspėtume į autobusą. Spėjome. Dar plius 6 mln (~14 Lt) už du bilietukus, valanda kelyje ir mes jau Kaše – daugumos turistinių gidų garbinamame miestelyje, pasiekiamame važiuojant nepakartojamu vingiuotu keliu... Tai vienas gražiausių ir įspūdingiausių kelių, besidriekiančių Turkijos pakrante. Vienoje pusėje jūra, paplūdimiai, kitoje – kalnai, kalnai, kalnai. Pats Kašas, kuriame gyvena per 8 tūkst. vietos gyventojų, – tai namai nuokalnėse, aukštyn žemyn besidriekiančios gatvelės, išdėliotos lyg kokiais laipteliais, kavinukės, arbatos kiemeliai, jaukūs restoranėliai, viešbutukai, pensionai... Uostas, kur dieną naktį verda gyvenimas, ir be abejo, giliai mėlyna ir žalia, saulėje žėrinti jūra. Kartais net pasirodo, kad miestelis, lyg koks vabaliūkštis, įsispraudęs tarp jūros ir kalnų... Gražu ir nepakartojama. Norisi čia užsibūti...
šis mažas žvejų miestelis, kuriame 1922 m. gyveno beveik vien tik graikai, gal ir gali būti laikomas miesteliu, kuris dar mažai paliestas turizmo, mat, pasirodo, jo nepakartojamas natūralus grožis atrastas buvo tik 1980 m. Iki tol tai buvo ramus miestelis, toli gražu nepanašus į triukšmingą, turistų lankomą vietovę... Na, ir iš tikrųjų, pajutę nepakartojamą Kas dvasią, nutarėme tame miestelyje pasilikti porai dienų, nes tas nenusakomas jūros artumas ir kalnai veikė tiesiog magiškai.
Užklydę į pirmąjį pamatytą ant kalvos pūpsantį pensioną “Antiphellos”, kur mus su šypsena pasitiko ir nuvedė į kambarėlį, iš kurio balkono galima stebėti jūrą ir rytais ją raižančių jachtų vagas, iš kur galima matyti tolumoje jūroje stūksančias uolines kalvas – Graikijos salas... ...o kur dar (įskaičiuoti) pusryčiai (open breakfast) terasoje, iš kur vėlgi – kvėpuoji ja - jūra... Susižavėjom ir net neieškodami kitos apsistojimo vietos, apsisprendėme likti šiame pensione. Sumokėję 42 $ (~126 Lt) už dvi paras, pasilikome. įsikūrėme ir išpėdinome pasigrožėti paplūdimiu, jachtomis, horizontu... ...ir, aišku, užkąsti
Dėl to užkandimo... žinot, būnant Turkijoje, paprastai itin skaniai (ir nebrangiai!) gaminamas maistas ten, kur valgo tik turkai. Kaše atradome vieną kavinukę, gal greičiau valgyklėlę po pavadinimu “Tlos Lokantasi: Mensur Bolulu Osman ustanin Yeri”. Alkoholinių gėrimų, kaip ir pridera valgyklai, nebuvo, bet apsilankyti ten verta. švaru. Maistas geras. Aptarnavimas vertas pagyrimo! Mat turistas čia gerbiamas. Su juo ir mandagiai bus pabendrauta, ir patarta, ką tikrai verta užsisakyti… Ir netgi, jeigu pasakysi, kad nori pavalgyti daug ir skaniai už, tarkim, 7 mln. (~15 Lt), tai taip ir bus – parinks skanų patiekalą, įskaičiuos gėrimą... šaunu! Kainos čia tikrai nedidelės. Pirmąjį vakarą mes čia palikome 17 mln. (~38 Lt) už lėkštę sriubos (na, tiesą sakant, turkiškos sriubos keistokos), karštą avienos patiekalą, vištienos salotas, kebabą ir 4 stiklines Sprite. Plius vienas kitas milijonas arbatpinigiams ir išeini žinodamas, kad visada esi čia laukiamas
Tiesa, dar nepasakojau, kad Turkijoje yra parduodamas unikalus gėrimas, kuris vadinasi Ayran ir dažniausiai yra supilstytas į panašius kaip ir jogurtas indelius. Tai turkiškas “kūrinys”, kurį reikia suplakti prieš atidarant. Sudėtis - jogurtas, vanduo ir druska... Skonis kaip pasūdyto kefyro... Gal kiek keistokas, bet tonizuoja labai gerai.

Aš, aišku, vis apie maistą, bet gi kad aktualu...

Taigi, dar paklajoję Kašo gatvelėmis, įsigiję vieną kitą reikalingą, tačiau Antalijoje užmirštą daiktą… Tiesa, geriau būtų buvę neužmiršti, mat vistiek tai jau yra papildomos neplanuotos išlaidos (pvz., rankšluostis mums atsiėjo per 37 Lt, pliažinės tapkutės – per 23 Lt, o kur dar moteriškos higienos reikmenys, kurie 3-4 kartus brangesni nei Lietuvoj). …taigi, užsukę į keletą agentūrų ir vienoje jų palikę užstatą (10 mln..., t.y. ~23 Lt) už rytojaus kelionę laivu, grįžome į savo kambarėlį pensione ir dar ilgai šnekučiavomės sėdėdami balkone... Tokia ramybė...

Tiesa, čia vėl, kad nepamirščiau, įterpsiu keletą patarimų. Pirma, tai taip bastantis, dažniausiai prireikia apsilankyti tokioje viešoje “įstaigėlėje” kaip WC, kuri paprastai yra apmokama ir kainuoja nuo 0,6 iki 1,5 Lt). Todėl vis tenka krapštytis po kišenes ir ieškoti smulkiųjų, kas truputėlį “užknisa”. Na, bet neturint prie savęs smulkiųjų, tereikia su šypsena paaiškinti ten budinčiam turkui, kad tu neturi pinigų (turkiškai “para jok”), bet jeigu neapsilankysi jo prižiūrimoje “įstaigėlėje”, tai sprogsi ar numirsi, ar šiaip apsiverksi ir be problemų – kelias laisvas. Tiesa, nežinau, ar tai “suveiktų” prašant vaikinui.
Antra (jau iš kitos sferos), kaitinant saulutei, vandens išgeriama baisiai daug. Ir pastebėjom, kad kai kur vandens kainas turkai padidina keleriopai. Ypač itin lankytinose vietose. Ir ypač jeigu mato, kad esi neįdegęs turistėlis. Nevertėtų sutikti mokėti 5 Lt už litrą vandens, tiesiog net neklausęs kainos duodi šiek tiek daugiau nei mokėtum parduotuvėje (pvz., 1-1,5 mln.) ir vanduo tavo.
Na, bet tai jau gudrybės. Pirmą kartą viešėdami Turkijoje apie tai net nesusimąstėme.

Rugpjūčio 11, 2003

Sočiai papusryčiavę terasoje, išskubėjom pasiplaukioti laivu. Kaip ir buvome suplanavę. Boat Trip buvo vienintelė mūsų kelionė, įsigyta iš turkų, bet buvo verta (viso ji kainavo 40 mln..., t.y. apie 90 Lt abiems, įskaitant pietus). Aišku, iš pradžių maniškiui baisiai nepatiko laivas (turbūt todėl, kad aš išrinkau). ...dairėsi vis susiraukęs, kad brezentinis laivo stogas kur ne kur įplyšęs - ne firma, matai. Po to pastebėjo, kad nemato gelbėjimosi liemenių, ir nusprendė, jeigu kas, kad reikės laužti suoliuką, mesti jį į vandenį ir laikantis jo irtis i krantą... Po to užkliuvo, kad visi tepasi kremu, o aš savąjį palikau pensiono kambarėlyje... Na, ir šiaip ne laivas, o, anot maniškio, lovys.
Bet rezultate - viskas gerai. Fantastiška. Gražu... Labiausiai rūpėjo laivui sustojus kuo greičiau šokti į tą nenusakomai mėlyną vandenį ir stebėti dugną, pilną akmenų ir tarp jų besirangančių, beplaukiojančių gyvių. Ir nors ne daug, bet kokių tik žuvų nėra! Spalvotų, vienspalvių, plokščių, ilgų... Keisčiausia, kad kai plauki ir žiūri į povandenines uolas, tai atrodo, kad tuoj tuoj imsi ir apsibrozdinsi į jas, o ištiesi ranką ir negali net palytėti jų. Tiesa, arčiau kranto iš dugno ištraukus kriaukles ir jas šiek tiek palaikius rankoje, ima ir iš vidaus išsliuogia koks nors moliuskas. Jeigu tuo metu neišsigąsti ir išsaugai kriauklę, tai turi kaip ir atminimą iš jūros. Bet! Išdžiūvusios kriauklės baisiai dvokia.

Be to, čia laive susipažinome su Olia ir Slava. Porele Vokietijos rusų. Slava Vokietijoje gyvena jau 14 metų, tuo tarpu Olia persikraustė ten tik ištekėjusi už Slavos (prieš 4 metus). Jie Kaše buvo jau antra savaitė – niekur iš jo neišvažiuodami. Tai vat dar bandėme įkalbėti juos su mumis važiuoti į Kapadokiją, bet nepavyko (jiems labiau rūpėjo prieš išvažiuojant atgal į Vokietiją apsipirkti ). Bet gal ir gerai, kad neįkalbėjom, nes kelionė į Kapadokiją tikrai nebuvo lengva… …ir tikrai ne kiekvienam ji būtų patikusi…

Mūsų laivui išmetus inkarą jau paskutinį kartą, atrodė, kad jėgų šokti į tą sūrų vandenį nebėra, bet susiimi – gi taip retai tokia galimybė pasitaiko!
Dieną prisimaudę ir, laivui sustojus, papietavę viename pakrantės kaimelyje, vakare dar keturiese nulindome į kavinukę, esančią ant paties jūros kranto...
įsivaizduojate? Sėdi kavinukėje, vis nutyli, kad išgirstum, kaip bangos švelniai atsimuša į krantą, pakeli akis – ten veik ranka pasiekiamos žvaigždės, kažkur krūmuose sučirška žiogas... O gal kokia cikada - nežinau...
Tyliai, kad nesudrumstum tos idilės, įtrauki kaljano...
Ir žinai tik viena – baisiai gera.
Tiesa, mes ten pora valandų keturiese rūkėme kaljaną, už ką tesumokėjome 5 mln. (~10 Lt).

Rugpjūčio 12, 2003

Viešnagė Kaše kaip ir turėjo baigtis. Tad papusryčiavę, atminimui nusifotografavę suraižytos jūros fone, susikrovę savo mantą, atidavėme raktus ir patraukėme toliau. …su tuo miesteliu nesinorėjo skirtis. Tad dar kartelį tempdami laiką užsukom į Interneto kavinę (susiradę reikiamą tel.nr., paskambinome į Olympą sužinoti, ar yra vietų nakvynei, mat ten ketinome važiuoti), dar kartelį nupėdinom prie jūros, pakeliui į stotį dar užsukome į jau aprašytą valgyklėlę užkąsti ir išvažiavome į jau minėtą Olympo kaimelį. Bilietai iki pakelės sustojimo, kuriame mes buvome persodinti į kitus autobusiukus (tiksliau – į mažesnes “mikrūškes”), kainavo 13 mln. (~30 Lt), plius dar už 11 km iki Olympo 3 mln. Ir vietoje. Tiesa, pakelės kavinukėje užkandžiauti nepatartina, nes ir nežinai, ką valgai, ir nežinai, kiek sumokėsi už tai… Vat. O važiavome tai “pankovai”. “Mikrūškė” buvo sausakimšai prigrūsta turistų. Sėdinčių, kur tik telpa, ar netgi stovinčių. Pasijautėm visai kaip lietuviškajame troleibuse, bet nebuvo pikta visiškai.
Taigi Olympas… Garsus čia masiškai plūstančiu keliaujančiu jaunimu iš viso pasaulio, nuostabiu paplūdimiu, amžinosiomis ugnimis (čirali) ir, aišku, nameliais medžiuose. Kai mūsų “mikrūškė” nusileidusi į slėnį, sustojo prie Kadir’s tree houses, ir kai mes šiaip taip išsiropštėme iš savo sėdimų vietų, tai vaizdelis, kurį pamačiau, mane truputėlį šokiravo. Kažkoks kaimas. žvyruotas keliukas. Masė kupriniuotų keliauninkų. Kažkokie alia inkilai medžiuose, sukalti iš lentų ir įsprausti tarp šakų. Nerakinami. Ir krūtai užvadinti: “Hotel California”, “Stairway to Heaven”, “Heartbreak Hotel”, “Bangkok Hilton” ir pan. Aplink kažkokie sustatyti rakandai. Ir… …bendri dušai. Hm… Vienas rusų jaunuolis tą vietą savo pasakojime pavadino paprastai ir taikliai - “Bomzhatnik”. Kažkokia keista dvasia ten. Visiškas atsipalaidavimas. Ir tikrai čia galima pagyventi kaip niekur kitur. ...triukšmingai, spalvingai ir tikrai studentiškai. Ir susipažinti su daugybe jaunuolių iš įvairiausių šalių, keliaujančių po Turkiją su didžiausiomis kuprinėmis ant pečių. Beje, gi pakeliui į Olympą sutikome amerikietį Jason’ą, kuris važiavo į Antaliją, bet bevažiuodamas persigalvojo ir nusprendė su mumis vykti į Olympą. Jason pastaruoju metu gyvena Istambule. Dirba mokytoju – moko anglų kalbos. Ir turėdamas laisvo laiko pats bastosi po Turkijos regionus.
Na, kaip ten bebūtų, gyvenimas medyje šiaip taip suręstame namutyje, tarp krūvos triukšmingų įvairiausio plauko jaunuolių ir prausimasis bendrame duše manęs nenudžiugino, nors ir vieta be galo įspūdinga, nors ir be galo blizgėjo mano vyro akys.

Prieplauka Kaš miestelyje

Kadirs tree house

Todėl apėję keletą pensionų, nutarėme, visgi, pasilikti kiek civilizuotesnėje vietelėje. Ir tai buvo “Saban” pensionas. Tvarkingas, kiek ramesnis, vienos šeimos valdomas namelių kvartalas... Tyli muzika (vakarais - Sting’o). įskaičiuota turkiška vakarienė ir pusryčiai. Beplepantis ar ramiai knygas beskaitantis jaunimas... Na daugiau nieko ir nereikia... Tiesa, sumokėjome už dvivietį kambariuką su atskiru WC ir dušu 40 mln (~93 Lt), kas nebuvo labai mažai, bet neviršijo mūsų planuotų normų.
Vėl sumetę kampan savo kuprines, pirmiausiai išskubėjom į akmenuotą paplūdimį.
Kiek teko girdėti, pietiniame paplūdimio krante dar yra išlikę romėnų laikų Olympo griuvėsiai, kurių neapžiūrėjome. Mat tądien jau temo, o kitos dienos rytą mes išvažiavome.
Išsimaudę ir apturėję sočią vakarienę “Saban” pensione bei daug alaus, sutemus vėl susiropštėme į “mikrūškes”, kad pasiektume vietovę, kur dega amžinosios ugnys. Sumokėję po 7,5 mln. (~17 Lt) už tuos 30 km vežimo vingiuotais kalnų keliukais, privažiavome čirali kalvą. čia mums buvo išdalinti naktiniai žibintuvėliai ir pasakyta: “Kelias į kalvą yra antai tenai, turite valandą, galite pradėti kopti”. Jo… Galite įsivaizduoti, kaip mes atrodėme kopdami. Be to, kad pūškavom į tą kalvą, kaip kokie seni garvežiai, tyliai keiksnodami į papėdę mus atvežusius vairuotojus, drąsiai irgi nesijautėme, nes buvo gan tamsu, o takelis, vedantis į kalvą, vietomis buvo siauras, paslydus į šoną, laisvai buvo galima nudardėti žemyn. šiaip taip mes tą kalvą įveikėme. Per pusę valandos. Prieš akis atsivėrė stati nuokalnė su čia nuolat degančiomis didesnėmis ar mažesnėmis Chimaera ugnelėmis. Beje, sklindantis dujų kvapas vertė truputėlį suabejoti tų ugnelių natūralumu, bet įveikus tokį nelengvą kelią norėjosi tikėti, kad tai tikrai natūralu. Gi sakoma, kad ugnys kyla iš natūraliai žemėje susiformavusių angų, ir gali būti matomos iš tolimiausių jūros taškelių. Vat tiesa, atsigręžus atgal, vaizdas buvo stulbinantis – žemai tamsoje per naktyje juodus jūros vandenis nusidriekęs mėnulio takas… Tokia didybė! Toks nenusakomas grožis! Nublanksta ir pačios ugnelės, kurias, kaip teko skaityti, užgesinti įmanoma tik užbėrus angas žeme, tačiau jos vėl įsiplieskia. Senieji gyventojai tą kalvą vadindavo “ugnimi kvėpuojančiu drakonu”...
Kartą kitą blykstelėję foto aparatu nuskubėjom leistis žemyn. Oi kaip gera buvo leistis žemyn… Ir grįžę atgal į Olympus, teatsigaivinę šaltu Sprite, kritome į lovas kaip užmušti (mano vyras, beje, kategoriškai atsisakė su manimi kalbėtis ir pats pirmasis užparpė)…

Rugpjūčio 13, 2003

Labai gerai išsimiegoję, rytą atsikėlę vėl susipakavom savo šmutkes, papusryčiavom, apsikeitėm koordinatėmis su Jason’u ir į kelią. šią dieną turėjom grįžti į Antaliją ir viešbutyje perkrovę savo kuprines vėl leistis į kelionę. Todėl dar šiek tiek paklajoję po Olympą, ir Kadir’s tree houses teritorijoje sulaukę “mikrūškės”, su persėdimu pakelės sustojime už poros valandų jau buvome Antalijoje. šįkart sumokėję 5 mln. (~12 Lt) už abu... A labai keista. Kartais ima atrodyti, kad turkų vairuotojai kiek nori, tiek paprašo už kelionę. Jokių čekiukų, jokių bilietukų – pinigėlius į rankas padavei, vairuotojas juos kyšt kišenėn ir važiuoji įsispraudęs tarp masės tokių pačių pakeleivių. Neliko vietos? Pristato taburetukių – ir linguoji linguoji visą kelią į “mikrūškės” šonus įsikirtęs.
Grįžę į viešbutį, išsimaudę, į kuprines susimetę švarius rūbus ir šįkart pasiėmę visus reikalingiausius daiktus, paskubėjom išeiti. Patikėkit, vat tame “Altinkum” tikrai nesinorėjo užsibūti. Juolab, kad kambarys nebuvo sutvarkytas (nors pradžioje buvome patikinti, kad tai itin švarus viešbutis). Tiesa, turkas administratorius atrodė nudžiugęs, kai mus pamatė, – gi nežinojo, kur mes ėmėm ir trejetui dienų pradingom.
Taigis, vėl pasukome į kelią, vėl susistabdėme “dolmušą” ir nuvažiavome į Antalijos centrą. Pradžioje nepaminėjau, kad šalia “Tourists information center” yra mažutė turkų kelionių agentūra, kurioje galima nusipirkti ir autobusų bilietus, todėl nutarėme nesitrenkti iki autobusų stoties, o įsigyti bilietus šioje agentūroje, juolab, kad ji centre (baisiai patogu) ir garantuoja nuvežimą į autobusų stotį.
Sumokėjome 60 mln. (~139 Lt) už du bilietus iki Göreme miestelio, esančio maždaug 600 km nuo Antalijos. Tiesa, nors mus patikino, kad ir autobusų stotyje tokios pačios kainos, bet, mūsų manymu, perkant bilietus pačioje stotyje, būtume sumokėję 50 mln. (~116 Lt). Nors ką gali žinoti, gal ir ne.
Turėdami dar 4 valandas iki autobuso išvykimo, užsukome į anksčiau aprašytą piceriją ir pasisotinę sugalvojome apsilankyti turkiškame turguje, kurį mums nurodė turistų informavimo centre dirbantys darbuotojai. Hm… Po valandėlės, praleistos tarp turkų prekeivių, pasijaučiau veik pavargusi. Fenomenalu. Vat pavyzdžiui Gariūnuose… …tu eini pro prekeivius, o jie pasyviai tave stebi… …ir netgi ne visuomet tau priėjus ims siūlyti kokią tai prekę… Gal tai lietuviškas būdas toks? Tuo tarpu Antalijos turguje su tavimi sveikinasi iš už kiekvieno prekystalio (ir vokiškai, ir prancūziškai, ir rusiškai), klausia iš kur tu, siūlo savo prekes ir gaudyte gaudo tavo žvilgsnį. Jeigu žvilgsnį pagaus, tai dar ilgai šauks pavymui, siūlys nuolaidas, girs savo daiktelius. Itin turguje “laukiami” užsienio pensininkai ir naujieji rusai, kas be ko. Beje, mus šįkart kalbino vokiškai. Juokėmės, kad į aukštesnį lygį pakilom …kadangi nutarėme pirmiausia viską apžiūrėti, o po to grįžti, jeigu kas nors sudomins, tai bandėme per daug neatsakinėti į turkų pasilabinimus. Tik deja, toks mūsų sumanymas buvo klaidingas, bo grįžus į tas prekyvietes, kuriose vienas kitas daiktelis mums patiko, jų kainos jau buvo didesnės. Pavyzdžiui, šortai, nebūdami Nike, bet su Nike etikete ir gan gerai pasiūti iš tikrai kokybiško audinio, pirmą kartą kainavę 15 mln. (~35 Lt), antrą kartą jau buvo pabrangę 10 Lt ir kainavo per 21 mln. turkiškų lyrų. Kadangi visame turguje daugiau niekur tokių trumpikių nematėme, tai pasidavėme turkiškoms gudrybėms ir pradėjome pusę valandos trukusias derybas. Tai, ką prancūzai ar vokiečiai laiko turkišku draugiškumu, aš laikau jų gudrumu. Biesas žino, kaip, bet pamatę žmogų, jie puikiai suvokia, kokią kainą jam sakyti ir, ar jis sumokės tiek ar ne. Na, dėl viso to aš demonstravau aiškų nepasitenkinimą ir netgi išgeneravau prekeiviui, kad “aš pati stengiuosi nemeluoti žmonėms, todėl nepakenčiu, kai man taip akivaizdžiai meluojama”. Na, džiaugiuosi, kad jis manęs neišmetė iš savo parduotuvėlės …juk jis dirba savo darbą. O jeigu kam nepatinka, gali eiti lauk, ar ne? Taigis, pasiderėjus, su šiokia tokia nuolaida įsigijome (tiksliau – mano vyras įsigijo) tuos šortus ir plius dar T-shirts su kokiu tai kringeliu nupieštu ant nugaros. Tiesa, bevedant derybas, buvo netgi pasiūlyti mainai - keisti mūsų turimą kuprinikę į šortus. Che che che. Gi kažkada, kaip nuolatiniai klientai, dovanų buvome gavę Philips’o kuprinę (aišku su visais reikiamais Philips’o logo). Turkas taip ir pasakė: “Vat matau, kad pas jus originali Philips kuprinė, tai galim keistis, aš jums Nike šortus, jūs man – Philips kuprinę”. Nu jau ne.
…išlindus iš turgavietės tikrai reikėjo prisėsti…

Atsipūtę minutėlę, patraukėme link mūsų agentūrėlės, pakeliui “apsišarvavome” sausainukais, Sprite, vandeniu ir gabaliuku kokio tai turkiško sluoksniuoto skanėsto (deja, pavadinimo neatsimenu, bet jis iš tos “Pastry shop”, esančios priešais “Tourists information center”). Greitai buvome nugabenti į autobusų stotį ir 20:00 pajudėjom link paskutinio mūsų viešnagės Turkijoje punkto – Kapadokijos regione esančio Göreme miestelio, iki kurios buvo 10 valandų kelio.

Beje, lenkiu galvą prieš Antalijos autobusų parką. Autobusai nauji. Tvarkingi. Daugelis jų – Mercedes markės. Pagaminti 1999-2003 metais. Su kondicionieriais. Su TV (kad ir šnypščiančiais). Ir! Su palydovais, nešiojančiais kavą, arbatą ar kitus gaiviuosius gėrimus. šaunu.

Rugpjūčio 14, 2003

Po šiokio tokio miego… Miegu nepavadinsi… Ankstyvą ketvirtadienio rytą buvome be komentarų išlaipinti kažkokiame miestelyje, kuris, mano manymu, jau ir turėjo būti Göreme. Bet gerai, kad maniškis yra baisiai pastabus ir spėjo užfiksuoti pakelės ženkle nurodytą kitokį miestelio pavadinimą. Tik dėl to vietoj to, kad jau trauktume ieškoti apsistojimo vietos, nukėblinom į vietinę stotį pasiteirauti, kodėl esame išlaipinti čia. Turkas dar pabandė mums aiškinti, kad dabar labai “busy” sezonas ir nėra prasmės važiuoti į Göreme, bet mūsų neperkalbėjo. Teko jam iškviesti “mikrūškę” ir mus bei dar viena porelę prancūzų nugabenti į už 20 kilometrų esantį Göreme. Kodėl būtent Göreme? Mat jis įsikūręs pačiame regiono centre – patogu pasiekti kitas vietoves. Ir šiaip teko skaityti, kad turistinė infrastruktūra tame miestelyje labai gerai išplėtota: pensionai, restoranėliai, kavinės, dviračių, mopedų ir automobilių nuoma, ekskursijos, pan. – viskas vietoj. Važiuojant, pro langą jau stebėjome visai kitokius vaizdus… Tai Cappadocia regionas. Stūksojo didesnės ir mažesnės kalvos. …kaip nedideli kalnai. Kur lygesnė vieta, ten gan tvarkingai apsėti ar apsodinti laukai. Vietomis netgi laistomi! Laukuose tarp dirbančių moterų bolavo ir viena kita vyriška figūra. Mane tai labai nustebino. Nes Turkijoje yra priimta, kad moteris turi rūpintis namais, ūkiu ir galvoti, kaip išlaikyti šeimą, tuo tarpu vyrai gali linksmintis, sėdėti baruose, lošti kortomis – apskritai, “public life” yra galimas tik vyrams. Pravažiavome ir Nevsehir miestelį, kur pirmą kartą pamatėme vėjo, lietaus ir vulkanų suformuotose kalvose ir jų papėdėse išgremžtus ar iš akmens luitų pastatytus būstus. Tai buvo tikrai nematyta ir įspūdinga. Cappadocia tiek gamtiniu, tiek istoriniu, tiek ir religiniu požiūriu unikali vietovė, kurios pavadinimas reiškia ”Gražuolių žirgų žemė“ (“Land of beautiful horses”). Prieš milijonus metų iš tirštos, ilgą laiką veikusių vulkanų lavos ir pelenų, veikiamų vėjo, vandens ir sniego, susiformavo nauji minkštos uolienos masyvai. Dėl skirtingos įvairaus kietumo uolienų reakcijos į aplinkos poveikį susiformavo keistų įspūdingų formų kalnai – vienas iš pasaulio gamtos stebuklų – neprilygstamas natūralus gamtovaizdis, atrodantis lyg būtų pilnas keistų pasakiškų kaminų...

Asirai, hetitai, persai, romėnai bizantiečiai, seldžiukai ir turkai kūrė permainingą Kapadokijos istoriją, kuri siekia net XIX a.pr.Kr. žmonės, čia įsikurdavę dėl natūraliai susiformavusių urvų ir lengvai raižomų uolienų, paliko didelį palikimą (apie 600) XI-XII a. freskų, vaizduojančių įvairius krikščionybės istorijos etapus bei biblinius siužetus, taip pat akmenyje iškaltų bažnyčių ir koplytėlių slėniuose, požeminiuose miestuose ir uolose įrengtose buveinėse. Ir pasirodo, paskutiniai gyventojai šią vietovę paliko tik 1923 m.

Pakeliui besišnekučiuodami su prancūzais atvažiavome į Göreme miestelį, įsikūrusį tarp tų keistuolių akmeninių kaminų. Sako, kad per 20 paskutinių metų miestelis labai pasikeitė – ir iš mažo kaimelio virto turistų itin lankoma vieta. Göreme atmosfera buvo nenusakomai laisva, jauki ir... ...ypatinga!
Kažkodėl nutarėme nueiti iki pensiono, kurį buvo pasirinkę Toone ir Jerome. Tačiau belaukdami kol atsilaisvins kambariai peržvelgėme savo užrašuose pažymėtus rekomenduotinus Göreme pensionų pavadinimus (“Dream pension”, “Flinstones” – rock valley pension, “Kelebek pension”, “Köse pension”, “Ottoman house” kt.) ir nutarėme eiti pasižvalgyti. Kadangi turėjome telefono kortelę (įsigytą Antalijoje ir kainavusią 3 $), tai nupėdinome iki pašto ofiso (PTT) ir iš ten esančio telefono automato paskambinome į “Kelebek” pensioną. žinote kodėl į “Kelebek”? Mat buvome skaitę, kad jie turi kambarių su jacuzzi. Nurodyta 60 $ kaina mūsų negąsdino, tačiau abu puikiai žinojome, kad kur beapsistotume, kambarin grįšime tik pernakvoti, tad kažin ar verta būtų mokėti didelius pinigus. Paskambinus mus patikino, kad yra laisvų ir pigesnių kambarių, todėl sutikome su pasiūlymu, kad pensiono vairuotojas atvažiuotų mūsų paimti nuo Post Office, ir už keleto minučių jau buvome ten.

“Kelebek” pensionas stūkso pačiame senojo istorinio Göreme kaimelio centre. Kai kurie Kelebek kambarėliai įrengti uoliniuose bokštuose, juose suformuoti akmeniniai arkiniai skliautai, kiti - įrengti tradiciškai pristatytose patalpose ir vat būtent juose yra jacuzzi (kaina, deja, per 100 $). Sako, kad viduramžiais tie uoliniuose bokšteliuose įrengti kambarėliai tebuvo vietinių atsiskyrėlių koplytėlės, vėliau žmonės juose augindavo karvelius, sandėliuodavo vynuogynų derlių ar netgi įrengdavo mažas bibliotekėles. Na, pasirinkome puikų tvarkingą dviejų dalių kambarėlį (su masažiniu dušu, kuriuo nepasinaudojome, beje)... Sumokėjome 50 mln. (~116 Lt) už kambarį ir pusryčius. Tiesa, teiravomės, kokia yra pigiausia nakvynės kaina “Kelebek”. …renkantis nakvynę kambaryje, kuriame apsistoja keletas žmonių (bendrabučio tipo), lova kainuotų apie 10 mln. (~23 Lt).
Belaukdami kol sutvarkys mūsų kambarėlį papusryčiavome terasoje. Vaizdas fantastiškas. Priešais tie keistos formos kaminai ir langiukai juose. Kalvos kalvelės ir iš už jų patekėjusi saulė. O terasoje saulės nutviekstos rožės… Gražu. Beje, kalbant vėl apie maistą… Pusryčiais likau sužavėta. Mat čia buvo surašytas ištisas “Pusryčių meniu”, iš kurio buvo galima pasirinkti kokį tik širdis geidžia patiekalą. Užsisakiusi vaisių su jogurtu, gavau didžiausią dubenį jogurto (kuris nėra saldus, bet dėl to dar papildomai patiekiamas medus) ir daug daug vaisių. Bijau sumeluoti, bet, man rodos, kad tokio patiekalo kaina 3,5 mln (~8 Lt).
Pensione mergaičiukė labai maloniai pabraižė žemėlapyje, kurias Kapadokijos vietoves verta aplankyti ir pasiūlė naudotis “Kelebek” organizuojamomis ekskursijomis, bet mes gi savarankiški …o žemėlapiu pasinaudojom. Mano vyras dar subėgiojo iki pensiono, kuriame pasiliko Toone ir Jerome, norėdamas pranešti jiems, kad mes esame “Kelebek” ir pasiūlyti kartu nuomotis mašiną. Bet jie irgi buvo pakeitę dislokacijos vietą ir pasirinkę ramesnį pensioną kiek aukštėliau ir su baseinu… Kadangi pensiono šeimininkas nenorėjo žadinti savo naujųjų svečių, tai teko palikti žinutę.

Tiesa, jeigu kada ten lankysitės, nustebsite, mat gatvėse pilna visokio plauko šunėkų. Jie nevaržomi bastosi po miestelį ir, netgi sakoma, kad toks ant kelio tipenantis šuo, jeigu paklusniai seksi paskui jį, atves tave į vieną ar kitą pensioną.

Taigi… Savo kambarėlyje įsikūrę, nutarėme nemiegoti, nors po nakties autobuse tikrai nesijautėme labai žvalūs. Tiesiog labai gaila buvo laiko. Todėl nusipirkę energetinio gėrimo vėl patraukėm link pensiono, kuriame buvo apsigyvenę Toone ir Jerome. įkyrūs gi mes. Toone radome lauke beskaitinėjančią mūsų paliktą žinutę, privertėme išversti iš lovos Jerome ir patraukėme nuomotis automobilio.
Gavome tik turkišką modelį (TOFAS), bet jis baisiai mums tiko. Už dviejų dienų nuomą sumokėjome 100 mln. (~232 Lt), bet kadangi buvome keturiese, tai neatrodė itin didelė suma. Truputį pamindžikavę, sėdome į savus ratus ir, sekdami “Kelebek” mums duotą žemėlapiuką, pradėjome vojažą po nenusakomo grožio apylinkes.

Kalbant apie Toone ir Jerome… Tai nuostabūs žmonės, keliavę po Turkiją visą mėnesį. Toone – nuoširdi iki begalybės, paprasta ir be galo “gili”... Paryžiuje ji daro mozaikas. Atradusi save kurdama grožį ji labai laiminga, spindi kažkokiu nenusakomu gerumu... Na, ką čia daug ir besakyti... ...tiesiog jie buvo žmonės, su kuriais radome bendrą kalbą, bendrus interesus, daug žinių ir tikrai – gėrį.

Pirmasis mūsų sustojimas buvo Rožių slėnyje (Rose Valley), taip vadinamame dėl rožinės kalnų spalvos. Kiek akis aprėpia, purpurinių kalnų masyvai... Tam, kad galėtume įvažiuoti į teritoriją ir vaikščioti po slėnį, sumokėjome po 2 mln. (~5 Lt) nuo žmogaus ir gavome bilietukus, su kuriais vėliau vakare grįžome stebėti besileidžiančios saulės.

Rose valley

Vaizdas iš Kelebek terasos

Nusileidus į slėnį, prisikabino kažkoks vietinis turkas, pasivadinęs savanoriu gidu. Labai keistas. Ir nors mes iškart atsisakėme mokamų paslaugų, jis patikino, kad pinigų jam nereikią. Na, tiesą pasakius, nežinau, kaip mes būtume perėję tą slėnį be jo pagalbos… Kokiame nors tunelyje būtume ir pasilikę musėt. …kopėme aukštyn žemyn kalvomis ir jose išgremžtais tamsiais tuneliais... Per dulkių debesis ir krūmynus. Kaitriame slėnio dugne dar radome lyg ir sodybėlę, lyg ir tik šiaip suręstą būstą, kuriame dar gyvena žmonės, augina mums nepažįstamus vaisius, pardavinėja medų čia besilankantiems turistams... Skurdžiai, bet tokia jų buitis. Dar mums buvo pasiūlyta pasėdėti ant ten besiganiusio asiliuko, bet nesusigundėm…
Grįžę atgal, alia gidui sumokėję, berods, 2 mln. (mažiau nei 5 Lt), sėdome važiuoti toliau. Sekantis sustojimas - Urgüp vietovė, senovėje dar vadinta Assiana. čia uolose galėjom matyti senųjų kolonijų pėdsakus. Išlikusias freskomis dekoruotų mečečių, statytų seldžiukų ir otomanų laikais, liekanas. Važiuodami link požeminio miesto Özkonak dar stabtelėjome Deurent – vadinamajame “Pasakiškųjų kaminų” (angl.: “Valley of Chimneys”) slėnyje. Bet visa tai reikia pamatyti, nes tikruosius įspūdžius labai nelengva nusakyti.
Kitas mūsų sustojimas – Özkonak požeminis miestas, 14 km nutolęs nuo Avanos, išskaptuotas vakariniame Idis Dagi šlaite, kurį sudaro daugiausiai klintinis tufas. Tai vieno aukšto požeminis miestas, užimantis didelį plotą, kuriame erdvės sujungtos tuneliais. Tik šiame požeminiame mieste galima pamatyti labai ilgas ir siauras angas, per kurias, kaip manoma, buvo susikalbama, o užridenus ertmes akmenimis tos angos tapdavo vienintelėmis ventiliavimo priemonėmis. Kaip niekur kitur, šiame požeminiame mieste priešais girnines duris tunelio grindinyje galima pastebėti mažas angeles, kuriomis ant priešų buvo liejama karšta alyva arba jie buvo badomi žeberklais. šiame mieste, kaip ir kituose, buvo įrengtas šulinys, vyno gamybos patalpa ir, aišku, masyvios girnapusių durys.
Jeigu atvirai, Özkonak požeminį miestą galima ir “praleisti”, mat patalpos, kurias leidžiama apžiūrėti turistams, labai nedidelės ir vargiai, ar verta už jų apžiūrėjimą mokėti 10 mln. (~23 Lt). žymiai vertesni pamatymo Derinkuyu ir Kaymakli požeminiai miestai, iš kurių vieną mes aplankėme kitą dieną.

Važiuojam toliau.
Riedėdami šalia Zelve miestelio esančio Zelve slėnyje, kuriame iki 1950 m. dar gyveno žmonės, (iškeldinti iš šios vietovės dėl gręsiančio sugriuvimo pavojaus), privažiavome Pasabag, dar žinomą kaip Monk’s Valley, garsų akmeniniais neįprastos grybų formos bokšteliais.
Ir nors vaizdas buvo fantastiškas… Nors tikrai juo žavėjomės… Ir nors atidžiai apžiūrinėjome tuos keistus vėjo, lietaus ir sniego sukurtus gamtos stebuklus, kurie, būdami tokie pažeidžiami siaučiančio vėjo, kažin kiek ilgai dar vis vilios ir vilios mus grįžti į Turkiją. Ir nors ir stengėmės atmintyje išsaugoti jų atvaizdus, nes buvome tikri, kad to mes niekur kitur nepamatysime… Aš truputėlį pasigedau… …jūros…
…tad visą dieną praleidę akmenuotose vietovėse, pavargę ir dulkini, bet “pilni” didingų gamtos miražų, pasukome į Rose Valley, kad galėtume palydėti besileidžiančią saulę... Tas reginys čia sutraukia mases žmonių, žvelgiančių į kalvas, kurios štai tik prieš keletą valandų buvusios rožinės spalvos, besileidžiančios saulės palytėtos ima keistis, mirgėti, “pulsuoti”...

Rugpjūčio 15, 2003

šią dieną (po įprastos papusryčiavimo procedūros ir “apsiginklavimo” vandens butelaičiais) mes pasukome į kitą pusę nuo Göreme. Stabtelėję ir nulydėję akimis per kelią genamą avių bandą, privažiavome degalinę… čia atidžiau apžiūrėję savo TOFAS, pastebėjome, kad galima važiuoti naudojant dujas (bagažinėje kiurksojo dujų bakas), o ne benziną, kas yra žymiai pigiau. Persijungėm, pasipildėm ir po valandos su puse pasiekėme Ihlara Valley.
Ihlara reiškia “cirkuliuojančio vandens žmonės”. Nusileidus 382 laiptelius į slėnio gilumą truputėlį suglumino supantys krateriniai akmens bokštai, savo gelmėse tarsi slepiantys čia gyvybę palaikančią Melendiz upę. Tai tikrai įspūdinga. Toks mažas ir menkas žmogutis pasijunti… Eini, pakeli galvą ir stebiesi – rodos, nesibaigiantys urvai, bažnyčios, koplytėlės, išpieštos senuosius laikus menančiomis freskomis… Pasirodo, Ihlara slėnio uolose ankstyvieji krikščionys, gremždami vulkaninį tufą, buvo įsirengę sau gyvenamuosius būstus ir šventyklas. Uolose. Labai gražu.
Tiesa, įėjimas į Ihlara Valley kainavo 10 mln. (~23 Lt). + dar 2 mln. berniukams, pervedusiems asiliuką, ant kurio įsitaisė mano vyras. Ir nors jo kojos tabalavo vandenyje bet, kaip sakoma, buvo fun.

Po dviejų valandų Ihlara slėnyje važiuojame toliau.

Derinkuyu požeminis miestas. Nutolęs 29 km nuo Nevsehir. Ir išsidėstęs 85 m gylyje (žemėje), buvo atvertas lankytojams jau 1965 m., tačiau leidžiama apžiūrėti tik 10 proc. šio atrasto požeminio miesto, užimančio 4 kvadratinius km. Sumokėjome 20 mln. (~46 Lt) už įėjimą. Nepigu, bet būtina pamatyti.
čia kažkada buvo įrengtos visos reikalingiausios patalpos – arklidės, vyno rūsiai, valgymo kambariai, bažnyčios, vyno fabrikas, baseinas, pan. įsivaizduojate? Visa tai po žeme! Ir manoma, kad tie 8 atrasti aukštai – tai dar ne viskas, kas yra giliau. Be to, II aukšte yra didelis kambarys su skliautuotomis lubomis – tai misionierių mokykla, o šalia esančios patalpos – tai studijų kambariai. Iš III ir IV aukštų laiptai veda į kryžiaus formas bažnyčią, esančią žemiausiame požeminio miesto aukšte.
Teko skaityti, kad 55 m gylyje esantys ventiliacijos vamzdžiai buvo naudojami kaip šuliniai. šuliniai buvo įrengti ne visuose aukštuose; kai kurie jų netgi neturėjo išėjimo į paviršių siekiant apsaugoti gyventojus nuo apnuodijimo, pasitaikiusio antpuolių metu.
Iš tikrųjų, aš pasikartosiu, bet verta tai pamatyti. Ir mes, ne visada paklusdami rodyklėms (mat raudonos rodyklės nukreipia įeinančiuosius į požeminį miestą, mėlynos – išeinančiuosius), aplandžiojome visas įmanomas angas angeles. Labai labai įspūdinga.

Oi, prisiminiau, kad vėl reikėtų įterpti patarimą. Jeigu ketinate apsilankyti Kapadokijoje, būtinai prigriebkite žibintuvėlį (t.y. “prožektorių”), mat jo tikrai gali prireikti.

Derinkuyu miestelyje Toone (ir maniškis) apdalino vaikus, aprodžiusius mums vieną iš neveikiančių bažnytėlių, ledais... …ji atrodė laiminga galėdama bent kažkiek nudžiuginti apiplyšusius, purvinus turkiukus. Anot jos: “Prancūzijoje poros dažniausiai susilaukia 1 ar 2 vaikų ir viską jiems atiduoda... Dėmesį, dovanėles, apmoka jų mokslus – kad tik vaikai būtų laimingi, o Turkijoje vaikai nuskriausti – antai net sėdintį ant asiliuko tave per upę pervedęs vaikas gautus pinigus greitai atiduoda iš kažin kur išdygusiam suaugusiajam”... Tas tiesa. Vaikų čia daug, sekioja turistus, siūlo pirkti medžiagines lėles ar kitokius suvenyrus ir, gavę kokį pinigėlį, iš karto jį atiduoda vyresniesiems.
...po to kažkokie susimąstę sėdėjome Derinkuyu miestelio užeigoje, stebėjome kaip turkės mums kepa grynai turkišką patiekalą “börek” – sūriu ir mėsa įdarytą blyną (labai skanu), gurkšnojome turkišką arbatą, kurios gėrģmas, beje, čia irgi turi savas tradicijas.
įterpsiu, kad visa šalies arbata, kuri tikrai yra labai paklausi, auginama Rize provincijoje. Turkai ne tik geria arbatą po valgymo, jie ją geria visą dieną – paprasčiausiai bendraujant ar vedant rimtas verslo derybas. Arbata, anot turkų, - tai gyvybė. Mažos arbatos stiklinaitės, rūpestingai sudėliotos ant padėklų, vėl ir vėl nešiojamos po gatves... Sakoma, kad arbata patiekiama būtent tokiose stiklinėse (ant lėkštelės paprastai padedant pora gabalėlių cukraus) dėl to, kad matytųsi jos gintarinis skaidrumas ir dar aiškesnė būtų jos perregima spalva.

…paskutinis mūsų sustojimas turėjo būti Nevsehir. Pakeliui sugalvojome, kad norime užkąsti, tad išsukome iš savo kelio ir nuvažiavome į kažkokį turistų tikrai nelankomą miestelį… Radome kavinukę – alia “Kebab House”. čia dirbęs vaikis vis bėgiojo į šalia esančią parduotuvę tai Sprite, tai vandens, tai batono nupirkti (priklausomai nuo mūsų pageidavimų)…
Na ir pagaliau Nevsehir. Daugumoje kelionių gidų rekomenduojama jį pasirinkti pradiniu tašku apžiūrint Kapadokiją, bet mes juo baigėme savąjį vojažą. Ir tai irgi buvo nuostabu. Miestelis, įkurtas ant vėjo, lietaus ir vulkanų suformuotos kalvos, ir laikomas Kapadokijos sostine. Nevsehir “Nissa” pavadinimu buvo minimas jau 3000 m.pr.Kr. Miestelis buvo dažnai užgrobiamas dėl jo patogios vietos – prie Halys upės. Dabar čia išlikusios akmeninio seldžiukų laikų miesto liekanos ir, be abejo, Kursunlu mečetė.
Gražu, bet laikas mus “spaudė”, mat reikėjo grįžti į Göreme, “Kelebek” pensione nusiprausti dulkes (nežiūrint to, kad ryte mes jau buvome išsiregistravę, niekas nedraudžia dar vakare užsukti ir pasinaudoti dušu) reikėjo dar ir užkąsti prieš sėdant į naktinį autobusą…

Rugpjūčio 16, 2003

Apie šią dieną turbūt mažai ką beparašysiu.
Anksti ryte jau buvome Antalijoje. Savo “apartamentuose” pasilikę visus rakandus, nutarėme pavažiuoti kiek tolėliau nuo Antalijos ir susirasti ramesnį paplūdimį, kuriame bent pora valandų galėtume pagulėti saulutėje. Paplūdimį tai mes radome (pavažiavę kokius 40 km nuo Antalijos), bet tikrai ne ramesnį. Papuolėme į “ruso turisto – obliko morale” turistų plotus, tad ilgai neužsibuvę (ne tik dėl masės rusakalbių, nuo kurių jau kaip ir buvome atpratę, bet ir dėl mums neįprasto karščio +39°C), išbildėjome atgal ir likusį laiką paskyrėme dovanėlių/suvenyrų paieškoms (Antalijoje).
Vakare dar užsukome į mūsų pamėgtą pakrantės kavinukę ir po to grįžę į viešbutį, susipakavę lagaminus, prigulėm… Plačiai atmerktom akim… Atostogos sparčiai šuoliavo į pabaigą.

Ankstyvą rugpjūčio 17 dienos rytą (5 val.) jau sėdėjome “Akay” autobuse, klausėme “Novaturo” berniukų pamokymų, kaip elgtis oro uoste. …“nesinešti su savimi aštrių daiktų, juos įdėti į bagažą, kurį priduosime”… Ir dar kartą “nesinešti aštrių daiktų, nes mus oro uoste skanuos, todėl juos reikėtų palikti bagaže”. Na, ir dar kartą “palikti aštrius ar kitokius įtarimą galinčius sukelti daiktus priduodamame bagaže”… Po trečio perspėjimo norom nenorom mintyse sumurmėjau: “Dlia osobo tupych…”, bet išklausiau.
Ech… Novaturas…

…ir taip po sklandaus skrydžio pilnutėlaičiu (lietuvių turistų) Turkiškų avialinijų lėktuvų, apie pietus jau buvome Vilniuje…
…myliu Vilnių…

Dushke